- Jaučiuos kaip vasarą, - tariau tau, kai buvai nusisukęs ir kažką bambėjai. - Tikrai kaip vasarą. Pažiūrėk į mano kojų pirštus. Jie pasirengę paplaukyti. - Gal dėl to, kad seniai prauseisi, - neatlyžai. Koks gali būti bjaurus, kai vos atsikėlęs ir neužtikęs jokio gražų rytmetį skelbiančio stebuklo nutari, kad dėl to kalta vyresnė tavo sesė. Nors neparodydamas, vis dėlto susimąstei. Aš daugmaž numanau, ką tau reiškia vasara. Ne ledus, braškes ir jūrą. Imu bijoti, kai regiu, kaip vasara tave įtraukia vos atėjusi. Dažniausiai tai būna lietinga ilga diena, jokio džiaugsmo nenešantys aplyti vaismedžiai ir uogų krūmai, iki mūsų kiemo durų vedantis didelėmis balomis paplūdęs vieškelis.