Galiausiai užklydome į kažkokį postmodernų pasirodymą. Ten aš įkritau į keistą gelmę, iš kurios krapščiausi kokį pusvalandį. Net mano kūnui išmušė visus saugiklius, kojos išsimėtė po tą juodą salę, kažkas užkliuvo ir čiut nepargriuvo, o aš sėdėjau ir mąsčiau, kaip man neatlaikys širdis. Apie tai nė galvoti nenoriu. Atsisukau žvilgtelėti ir pamačiau, kaip mergaitė papurtė savo augančius plaukus ir tai man priminė apie vidurdienio žuveles, su kuriomis plaukiojome ežere. Pagalvojau, dar vidurdienį buvo labai gera. Ir tada visi prapliupo ploti. Plojau ir aš, kuo garsiausiai, tam savo vidurdieniui.