Sekmadienį vakarop vaikščiojau po Dubysos slėnį. Dvi dienas pliaupė lietus, o kai man reikėjo išvažiuoti į Vilnių, dangus tapo mėlynas, medžiai saulėje gražiai spalvojosi, na tiesiog idilė - kai man reikėjo išvažiuoti. Pasitelkusi savo dabartinę paukščių skiriamąją gebą, galiu papasakoti: ten yra paukščių, ten paukščių yra daug, paukščiai ten įvairūs (atrodo, kad skirtingai gieda, bet čia jau vėl, tik atrodo, nes tie gyvatės geba skirtingai giedoti, arba viens kitą pamėgdžioti). Tarkim, kėkštas. Šitą, rodos, jau imu įkirsti, jo piktą ,,črr-r-r-ee", ale norėdamas jis moka gražiai suokti.