Daugybė dalykų

visą dieną stebiu debesis vakare esu lengva kaip jie Barbara Gruszka-Zych

Atsiguliau miegoti ir baisiausiai užsinorėjau atsikėlusi vartyti baltus knygų lapus, šviežius, sunkius, tiesius, kvapnius, dar niekieno nepaliestus. Ilgai skaityti juos, išmokti viską, kas juose parašyta. Tas naujų puslapių reginys užliūliavo mane ir viską aplink mane. Užmigau ir sapnavau sniegą

Vilnelė Užupį nupraus ir nebe meilės trūks - lietaus, iš ryto žingsniai taps lengvi, lengvi taps dangūs balzgani, varpai į tylą atsimuš, tu vis niūniuosi apie mus, takelį gelsvą klevas ties ir saule švies vidur nakties. Naktis vėl pravardes uždės, šaltukas glausis prie širdies ir tu pamirši būt ramus - kam, spali, sugalvojai mus?

     Galiausiai užklydome į kažkokį postmodernų pasirodymą. Ten aš įkritau į keistą gelmę, iš kurios krapščiausi kokį pusvalandį. Net mano kūnui išmušė visus saugiklius, kojos išsimėtė po tą juodą salę, kažkas užkliuvo ir čiut nepargriuvo, o aš sėdėjau ir mąsčiau, kaip man neatlaikys širdis. Apie tai nė galvoti nenoriu. Atsisukau žvilgtelėti ir pamačiau, kaip mergaitė papurtė savo augančius plaukus ir tai man priminė apie vidurdienio žuveles, su kuriomis plaukiojome ežere. Pagalvojau, dar vidurdienį buvo labai gera. Ir tada visi prapliupo ploti. Plojau ir aš, kuo garsiausiai, tam savo vidurdieniui.

geros vasaros naktys su lietum ar be nieko o pabudus palieka tas kaukšėjimas batais geros miesto plytelės kai žengiu jom atrodo kad nėra nė mintelės vien kaukšėjimas kojom

     - Jaučiuos kaip vasarą, - tariau tau, kai buvai nusisukęs ir kažką bambėjai. - Tikrai kaip vasarą. Pažiūrėk į mano kojų pirštus. Jie pasirengę paplaukyti.      - Gal dėl to, kad seniai prauseisi, - neatlyžai. Koks gali būti bjaurus, kai vos atsikėlęs ir neužtikęs jokio gražų rytmetį skelbiančio stebuklo nutari, kad dėl to kalta vyresnė tavo sesė.      Nors neparodydamas, vis dėlto susimąstei. Aš daugmaž numanau, ką tau reiškia vasara. Ne ledus, braškes ir jūrą. Imu bijoti, kai regiu, kaip vasara tave įtraukia vos atėjusi. Dažniausiai tai būna lietinga ilga diena, jokio džiaugsmo nenešantys aplyti vaismedžiai ir uogų krūmai, iki mūsų kiemo durų vedantis didelėmis balomis paplūdęs vieškelis.

lietučio apgaulę įmynę nelaukiant įkritom į vasarai paliktą lauką sunokti, vešėti, plačiai išsiskleisti mus mokė, o rudenį - jam nusileisti