Leisdama dienas su vaikais, stebiu jų pirmuosius polinkius. Mažoji L. lėtai suka kreidele spiralę - ji piešia sraigę. Po to antrą, trečią, ketvirtą... Nenustoja, kol pripiešia jų pilną lentą. Kiek vyresnis, labai energingas B. paniręs stebi, kaip vaikai apklijuoja žibintus, vienoje rankoje laikydamas teptuką, kitoje tampomą popierių, niekaip negalėdamas abiejų suvesti į rišlų veiksmą. Tik visiems pavargus ir triukšmingai pakilus nuo žemės, aš prieinu, nesitikėdama, kad B. pabaigs daryti žibintą, juk jo galva pilna triukšmingo vėjo! Tačiau nustebusi matau susidomėjusias akis, jo rankos tiesia man popierių ir prašo pagalbos. Kitą kartą susimąstęs J. klauso dainos apie jūrą. Prašo dar ir dar. Jam patinka istorijos. Kodėl jūros barnio prikrito ausys? - klausia šimtąjį kartą, puikiai žinodamas, ką atsakysiu. Piršteliu jis liečia kankles, bandydamas įsivaizduoti, kaip jomis prabyla mergaitė - liečia atsargiai, primerkęs akis.