Daugybė dalykų

Leisdama dienas su vaikais, stebiu jų pirmuosius polinkius. Mažoji L. lėtai suka kreidele spiralę - ji piešia sraigę. Po to antrą, trečią, ketvirtą... Nenustoja, kol pripiešia jų pilną lentą. Kiek vyresnis, labai energingas B. paniręs stebi, kaip vaikai apklijuoja žibintus, vienoje rankoje laikydamas teptuką, kitoje tampomą popierių, niekaip negalėdamas abiejų suvesti į rišlų veiksmą. Tik visiems pavargus ir triukšmingai pakilus nuo žemės, aš prieinu, nesitikėdama, kad B. pabaigs daryti žibintą, juk jo galva pilna triukšmingo vėjo! Tačiau nustebusi matau susidomėjusias akis, jo rankos tiesia man popierių ir prašo pagalbos. Kitą kartą susimąstęs J. klauso dainos apie jūrą. Prašo dar ir dar. Jam patinka istorijos. Kodėl jūros barnio prikrito ausys? - klausia šimtąjį kartą, puikiai žinodamas, ką atsakysiu. Piršteliu jis liečia kankles, bandydamas įsivaizduoti, kaip jomis prabyla mergaitė - liečia atsargiai, primerkęs akis.

Šiandien ryte išsiplovusi galvą atsistojau prieš veidrodį išsišukuoti plaukų. Ir kaip neretai nutinka man žiūrint į save veidrodyje, išgirdau vaikų balsus. Šįkart išgirdau vieną savo vaiką, klausiantį, ar šiandien bus muzikos pamokėlė. Pasakiau, kad turės ateiti nauja savaitė, kada bus. Jis paklausė, ar tai bus pirma diena. Ne, ne pirma, bet trečia savaitės diena - atsakiau.

Daug dalykų matyti ir kalno apačioj. Upė teka tokioj dauboj, kad ten net su telefonu sunkiai pašnekėsi - turi lipti į antrą aukštą ar panašiai. Šį savaitgalį fotografavau viską kaip pasiutusi. Šiaip jau, keturiolikta spalio - derliaus šventė, kaip neįamžinsi. O ten dalykai užderi.

Sekmadienį vakarop vaikščiojau po Dubysos slėnį. Dvi dienas pliaupė lietus, o  kai man reikėjo išvažiuoti į Vilnių, dangus tapo mėlynas, medžiai saulėje gražiai spalvojosi, na tiesiog idilė - kai man reikėjo išvažiuoti. Pasitelkusi savo dabartinę paukščių skiriamąją gebą, galiu papasakoti: ten yra paukščių, ten paukščių yra daug, paukščiai ten įvairūs (atrodo, kad skirtingai gieda, bet čia jau vėl, tik atrodo, nes tie gyvatės geba skirtingai giedoti, arba viens kitą pamėgdžioti). Tarkim, kėkštas. Šitą, rodos, jau imu įkirsti, jo piktą ,,črr-r-r-ee", ale norėdamas jis moka gražiai suokti.

Pasidariau suirzusi jau nuo pietų. Irzliai dėjau sakinius į skaidres, sėdom, pusiau sėdom - pusiau gulom, pirmąsyk šį rudenį bandžiau susikaupti mokytis. Nuo nejudėjimo sustojo skrandis ir šiaip, tamsu greit pasidarė, viską nudangsčiau nuo lango. Skaičiavau pinigus. Dar labiau pradėjau irzti. Nuėjau į parduotuvę ir nusipirkau teleloto bilietą, nes šiandien septyniolikta, sekmadienis. Pirkdama vedžiau teorijas, kad iškrenta, kam reikia labiausiai, taigi pasitikrinsiu, ar man labiausiai reikia.

Lauktuvių iš Šveicarijos gavau kremo dėžutės dydžio būgną, ji laikant už kotelio reikia sukioti rankoje, tada prie šonų prikabinti svareliai daužosi ir skamba. Jei laikau būgnelį prieš šviesą, jo viduje matyti ertmė, kurią gaubia membranos. Kažkoks panašus jausmas ir apie mane - kad esu apgaubta centimetro storio oda, o viduje tik mintys apie tai, ką atsimenu iš anksčiau ir ką dar planuoju nuveikti. Jūra moko klausytis. Iš prigimties buvau linkusi daugiau kalbėti. Privalau išmokti klausytis, jei noriu būti mokytoja. Nelengvas dalykas! Vieni kalba labai garsiai, norisi net kiek palenkti galvą, kad garsas nekristų stačiu kampu į ausis. Užtat kiti - pernelyg tyliai, bet kartu kažkaip oriai, kad, rodosi, nepadoru paprašyti pakartoti.

Paskaičiau, ką pažįstamas rašė savo bloge (jis daug juokauja, visai juokingai, ne taip kaip aš, ilgomis pastraipomis su pasikartojančiomis peripetijomis ir amžinu bambėjimu ant visuomenės ir šiųmečių tendencijų) ir pagalvojau, tikrai, gana bambėti. Visko po biški. Dar norėjau pasakyti, kodėl dalinuosi ir rašau neapčiuopiamos naudos tinklaraštį, ir kodėl ,,ant kalno".

Vėl man norisi rašyti. Norėčiau, kad mano žodžiai būtų svarūs, nesaldūs, ne pernelyg rimti. Norėčiau, kad kažkas juos lygiai taip ir perskaitytų. Jau kurį laiką galvoje suku V. Kukulo eilutes "Aš pavargau, ir tai labiau nei meilė atveria".

     Koks įdomus žmonių primestas įsipareigojimas žvaigždei - rodyti jiems kelią čia, apačioje, kai mūsų žemiški keliai, gali būti, žvaigždės visai nedomina.