- Jaučiuos kaip vasarą, - tariau tau, kai buvai nusisukęs ir kažką bambėjai. - Tikrai kaip vasarą. Pažiūrėk į mano kojų pirštus. Jie pasirengę paplaukyti.
- Gal dėl to, kad seniai prauseisi, - neatlyžai. Koks gali būti bjaurus, kai vos atsikėlęs ir neužtikęs jokio gražų rytmetį skelbiančio stebuklo nutari, kad dėl to kalta vyresnė tavo sesė.
Nors neparodydamas, vis dėlto susimąstei. Aš daugmaž numanau, ką tau reiškia vasara. Ne ledus, braškes ir jūrą. Imu bijoti, kai regiu, kaip vasara tave įtraukia vos atėjusi. Dažniausiai tai būna lietinga ilga diena, jokio džiaugsmo nenešantys aplyti vaismedžiai ir uogų krūmai, iki mūsų kiemo durų vedantis didelėmis balomis paplūdęs vieškelis.
- Šiandien visai nuobodu. Eikime pažaisti, - sakytum tokią nykią pavasario ar rudens dieną ir tau pritardama išsitraukčiau paridenti saują stiklo rutuliukų. Tačiau tądien tu dar su pižaminėm kelnėm atsisėstum ant palangės ir gerą laiko tarpą sektum tą vasaros lietų priglaudęs žandą prie stiklo, mataruodamas koja kaip sieninio laikrodžio švytuoklė. Tada (nemeluodama sakau) pats susirastum nemėgstamus savo botus, persimautum kelnes ir užsimetęs neaiškios spalvos lietpaltį tyliai išpėdintum į lauką pro viršutines duris, kad neprikibtų močiutė. Turbūt visai apsnūdusi, lėtai išsivaliusi dantis ir sunkiai išsirinkusi švariausias kojines iš prijaukto fotelio, aš prieičiau prie lango ir nustebčiau pamačiusi, kaip tu, vienas susiradęs ploną šaką, iš lėto brauki ja pastato siena, tada tvora, džiaugdamasis keista muzika, plekšnoji balas ir purvynę, atsirėmęs į vartus ilgai kažko lauki.
Vėliau prasideda tavo nesustabdoma draugystė su vasara. Prieš miegą išvedus Mają (tai mūsų šuo) pasivaikščioti įprastu taku vedančiu ant kalno ir tau nusprendus, jog nepastebiu, nes esu užsišnekėjusi apie naują mėlynę ant tavo kojos ir kaip vieną dieną gali nusisukti sprandą, tu pasuki galvą kairėn, kur žemai plyti pievos, toli vaikštinėja mūsų nučiupinėtas kaimynų arklys, už jo driekiasi arklio pasiilgęs dirbamas laukas ir viską lyg tėtė apsupęs laiko lapuočio miško horizontas, - žodžiu, atsisukęs į šį dailų vaizdelį, tu jam staiga mirkteli. Štai taip! Turbūt visai suglumčiau dėl tokio savo brolio keistumo, jei nesuprasčiau, kad ten, kažkur ganėtinai toli, kad galima būtų abejoti, visgi pakankamai arti, kad būtų įmanoma išvysti, stovi gražuolė vasara ir palaiminga moja mano jaunėliui visomis rankomis, o gal net ir viena dailia koja.
Visgi dažniausiai elgiesi lyg daugelis vaikų, išėjus į lauką jau beveik įdienojus, kai skaidrus dangus žada linksmą dieną. Nusirengi iki šortų ir šokuodamas kaip kiškis su pamušta koja išilgai per visą kiemą šauki ilgus skiemenis tokius kaip "mahū", "žaža", "vo" arba tiesiog šnypšti lyg senas virdulys, taip siųsdamas signalus kaimynų vaikams. Jeigu signalai pakeliui sutinka kokią kliūtį - uždarytus langus ar nekaip nusiteikusius draugo tėvus, tu nusprendi perduoti regimąjį signalą ir užsikišęs varnos plunksną už ausies, o aplink bambą su purvu nusipiešęs apskritimą, leidiesi į žygį prie draugo durų. Jas atvėrus tetai Pikčiuvienei, nudelbi akis į apšepusį kilimėlį ir ištiesi į priekį indelį su skaisčiai raudonomis uogomis. Net nepažvelgęs junti atlydį sklindantį nuo slenksčio ir atidavęs išpirką skrieji nuo stačios kalvos, dar spėjęs sušukti savo mylimiausią signalą "votaaip", kuris (dabar esi tikras) neišvengiamai pasieks tikslą.
Ir taip vėjavaikiškai bėga dienos. Be skrupulų raškot juodus serbentus ir agrastus, bėgiojat su laistymo žarna per visą kiemą, taškydami namo sienas, užuot palieję močiutės agurkus, prislepiat visur "sekretų" su kaimynų ryškiaspalvių pelargonijų žiedlapiais ir vabaliukų mumijomis, prisikasat sliekų ir organizuojat žūkles baloje. Nebent tame nesibaigiančiame šėlime šūkteli sena gera draugė, susigribusi pasivaidenti (jai, matyt, mažumėle apmaudu dėl tavo užmaršumo). Vadinasi taip: tu turškiesi giliame plastikiniam kubile, sumerkęs ten gyvą galą visokių plūduriuojančių dalykų, ir džiaugsmingai stengiesi juos nuskandinti, kai staiga (aš netoliese džiaunu skalbinius) su didele vandens banga šoki iš kubilo ir bėgi tiesiu taikymu į senąją vyšnią, kur kabarojiesi į pačią viršūnę ir padusęs šauki: "Alio! Alio! Taip, aš čia!" Po to kurį laiką tavęs negirdėti. O kai aš spėju ne tik pabaigti padžiauti rūbus, bet ir apkarpyti spėriaeigį vijoklį, tu ramiu veidu prasuki pro mane sakydamas: "Iš ten geriau traukia vasarafono dažniai".
Po keleto kartų aš pripratau ir susitaikiau, kad tu su vasara visad būsi artimesnis nei aš. Matau, kaip sušilus į vakarą ant sūpynių glostai mūsų pilkį - jūs labiau telpate į vakaro paveikslėlį, nors aš prisėdus visai čia pat; matau, kaip už kampo nusipirkęs gabalytį gumos kramtai jį kokį pusdienį, ir vis tvirtini, kad jauti skonį; regiu, kaip ežere tave pats vanduo kelia, nors tau ir labai sunkiai einasi plaukti. Negaliu sakyti, kad nepavydžiu tau jos, juk kasmet taip laukiu. Bet kaip atpildas, ateini pas mane ankstyvą rudenį, kažkaip ypatingai kvepėdamas ir šypsaisi.
- Kas, - sakau, - kas?
- Žinai, tau ką tik skambino.
- Gal dėl to, kad seniai prauseisi, - neatlyžai. Koks gali būti bjaurus, kai vos atsikėlęs ir neužtikęs jokio gražų rytmetį skelbiančio stebuklo nutari, kad dėl to kalta vyresnė tavo sesė.
Nors neparodydamas, vis dėlto susimąstei. Aš daugmaž numanau, ką tau reiškia vasara. Ne ledus, braškes ir jūrą. Imu bijoti, kai regiu, kaip vasara tave įtraukia vos atėjusi. Dažniausiai tai būna lietinga ilga diena, jokio džiaugsmo nenešantys aplyti vaismedžiai ir uogų krūmai, iki mūsų kiemo durų vedantis didelėmis balomis paplūdęs vieškelis.
- Šiandien visai nuobodu. Eikime pažaisti, - sakytum tokią nykią pavasario ar rudens dieną ir tau pritardama išsitraukčiau paridenti saują stiklo rutuliukų. Tačiau tądien tu dar su pižaminėm kelnėm atsisėstum ant palangės ir gerą laiko tarpą sektum tą vasaros lietų priglaudęs žandą prie stiklo, mataruodamas koja kaip sieninio laikrodžio švytuoklė. Tada (nemeluodama sakau) pats susirastum nemėgstamus savo botus, persimautum kelnes ir užsimetęs neaiškios spalvos lietpaltį tyliai išpėdintum į lauką pro viršutines duris, kad neprikibtų močiutė. Turbūt visai apsnūdusi, lėtai išsivaliusi dantis ir sunkiai išsirinkusi švariausias kojines iš prijaukto fotelio, aš prieičiau prie lango ir nustebčiau pamačiusi, kaip tu, vienas susiradęs ploną šaką, iš lėto brauki ja pastato siena, tada tvora, džiaugdamasis keista muzika, plekšnoji balas ir purvynę, atsirėmęs į vartus ilgai kažko lauki.
Vėliau prasideda tavo nesustabdoma draugystė su vasara. Prieš miegą išvedus Mają (tai mūsų šuo) pasivaikščioti įprastu taku vedančiu ant kalno ir tau nusprendus, jog nepastebiu, nes esu užsišnekėjusi apie naują mėlynę ant tavo kojos ir kaip vieną dieną gali nusisukti sprandą, tu pasuki galvą kairėn, kur žemai plyti pievos, toli vaikštinėja mūsų nučiupinėtas kaimynų arklys, už jo driekiasi arklio pasiilgęs dirbamas laukas ir viską lyg tėtė apsupęs laiko lapuočio miško horizontas, - žodžiu, atsisukęs į šį dailų vaizdelį, tu jam staiga mirkteli. Štai taip! Turbūt visai suglumčiau dėl tokio savo brolio keistumo, jei nesuprasčiau, kad ten, kažkur ganėtinai toli, kad galima būtų abejoti, visgi pakankamai arti, kad būtų įmanoma išvysti, stovi gražuolė vasara ir palaiminga moja mano jaunėliui visomis rankomis, o gal net ir viena dailia koja.
Visgi dažniausiai elgiesi lyg daugelis vaikų, išėjus į lauką jau beveik įdienojus, kai skaidrus dangus žada linksmą dieną. Nusirengi iki šortų ir šokuodamas kaip kiškis su pamušta koja išilgai per visą kiemą šauki ilgus skiemenis tokius kaip "mahū", "žaža", "vo" arba tiesiog šnypšti lyg senas virdulys, taip siųsdamas signalus kaimynų vaikams. Jeigu signalai pakeliui sutinka kokią kliūtį - uždarytus langus ar nekaip nusiteikusius draugo tėvus, tu nusprendi perduoti regimąjį signalą ir užsikišęs varnos plunksną už ausies, o aplink bambą su purvu nusipiešęs apskritimą, leidiesi į žygį prie draugo durų. Jas atvėrus tetai Pikčiuvienei, nudelbi akis į apšepusį kilimėlį ir ištiesi į priekį indelį su skaisčiai raudonomis uogomis. Net nepažvelgęs junti atlydį sklindantį nuo slenksčio ir atidavęs išpirką skrieji nuo stačios kalvos, dar spėjęs sušukti savo mylimiausią signalą "votaaip", kuris (dabar esi tikras) neišvengiamai pasieks tikslą.
Ir taip vėjavaikiškai bėga dienos. Be skrupulų raškot juodus serbentus ir agrastus, bėgiojat su laistymo žarna per visą kiemą, taškydami namo sienas, užuot palieję močiutės agurkus, prislepiat visur "sekretų" su kaimynų ryškiaspalvių pelargonijų žiedlapiais ir vabaliukų mumijomis, prisikasat sliekų ir organizuojat žūkles baloje. Nebent tame nesibaigiančiame šėlime šūkteli sena gera draugė, susigribusi pasivaidenti (jai, matyt, mažumėle apmaudu dėl tavo užmaršumo). Vadinasi taip: tu turškiesi giliame plastikiniam kubile, sumerkęs ten gyvą galą visokių plūduriuojančių dalykų, ir džiaugsmingai stengiesi juos nuskandinti, kai staiga (aš netoliese džiaunu skalbinius) su didele vandens banga šoki iš kubilo ir bėgi tiesiu taikymu į senąją vyšnią, kur kabarojiesi į pačią viršūnę ir padusęs šauki: "Alio! Alio! Taip, aš čia!" Po to kurį laiką tavęs negirdėti. O kai aš spėju ne tik pabaigti padžiauti rūbus, bet ir apkarpyti spėriaeigį vijoklį, tu ramiu veidu prasuki pro mane sakydamas: "Iš ten geriau traukia vasarafono dažniai".
Po keleto kartų aš pripratau ir susitaikiau, kad tu su vasara visad būsi artimesnis nei aš. Matau, kaip sušilus į vakarą ant sūpynių glostai mūsų pilkį - jūs labiau telpate į vakaro paveikslėlį, nors aš prisėdus visai čia pat; matau, kaip už kampo nusipirkęs gabalytį gumos kramtai jį kokį pusdienį, ir vis tvirtini, kad jauti skonį; regiu, kaip ežere tave pats vanduo kelia, nors tau ir labai sunkiai einasi plaukti. Negaliu sakyti, kad nepavydžiu tau jos, juk kasmet taip laukiu. Bet kaip atpildas, ateini pas mane ankstyvą rudenį, kažkaip ypatingai kvepėdamas ir šypsaisi.
- Kas, - sakau, - kas?
- Žinai, tau ką tik skambino.