Galiausiai užklydome į kažkokį postmodernų pasirodymą. Ten aš įkritau į keistą gelmę, iš kurios krapščiausi kokį pusvalandį. Net mano kūnui išmušė visus saugiklius, kojos išsimėtė po tą juodą salę, kažkas užkliuvo ir čiut nepargriuvo, o aš sėdėjau ir mąsčiau, kaip man neatlaikys širdis. Apie tai nė galvoti nenoriu. Atsisukau žvilgtelėti ir pamačiau, kaip mergaitė papurtė savo augančius plaukus ir tai man priminė apie vidurdienio žuveles, su kuriomis plaukiojome ežere. Pagalvojau, dar vidurdienį buvo labai gera. Ir tada visi prapliupo ploti. Plojau ir aš, kuo garsiausiai, tam savo vidurdieniui.
Mano galva nuriedėjo kažkur į duobutę tarp kelių ir pilvo. Kilo keista mintis, kad iš manęs beliko vien tik sprandas. Sprandas "ieva". Tai išties beprotiška mintis, bet aš ir nesakau, kad tada jaučiausi gerai. Tuomet pradėjau vykdyti sudėtingas operacijas savo galvoje. Mąsčiau apie mane ištikusius gilius jausmus ir priskyriau tai teisiniam kodeksui iš skyriaus nr. 0, punkto 0.0. Nes negali būti linksmiau, kaip širdgėlą primesti neegzistuojančiam dalykui. Ir na žinoma, ėmiau kikenti toj savo jaukioje duobutėje, kai salėje buvo tylu. Bet tai truko trumpai. Mane vėl pradėjo raižyti amžinybės krislai. Primindami dalykus, kurie turėjo dangaus skonį, jie smigo į mano pilvą, ir maži raudoni sužeidimai tapo alergija. Amžinybė bjauriai niežti. Kai mane ištempė lauk, nes jau viskas buvo pasibaigę, aš apsiblaususiomis akimis žiūrėjau, kaip viskas raudona nuo žibintų, ir galvojau, kad alergija tai pigiausia, ką galiu sumokėti už palaimingus krislus laikiname gyvenime.
Mano galva nuriedėjo kažkur į duobutę tarp kelių ir pilvo. Kilo keista mintis, kad iš manęs beliko vien tik sprandas. Sprandas "ieva". Tai išties beprotiška mintis, bet aš ir nesakau, kad tada jaučiausi gerai. Tuomet pradėjau vykdyti sudėtingas operacijas savo galvoje. Mąsčiau apie mane ištikusius gilius jausmus ir priskyriau tai teisiniam kodeksui iš skyriaus nr. 0, punkto 0.0. Nes negali būti linksmiau, kaip širdgėlą primesti neegzistuojančiam dalykui. Ir na žinoma, ėmiau kikenti toj savo jaukioje duobutėje, kai salėje buvo tylu. Bet tai truko trumpai. Mane vėl pradėjo raižyti amžinybės krislai. Primindami dalykus, kurie turėjo dangaus skonį, jie smigo į mano pilvą, ir maži raudoni sužeidimai tapo alergija. Amžinybė bjauriai niežti. Kai mane ištempė lauk, nes jau viskas buvo pasibaigę, aš apsiblaususiomis akimis žiūrėjau, kaip viskas raudona nuo žibintų, ir galvojau, kad alergija tai pigiausia, ką galiu sumokėti už palaimingus krislus laikiname gyvenime.