Sekmadienį vakarop vaikščiojau po Dubysos slėnį. Dvi dienas pliaupė lietus, o kai man reikėjo išvažiuoti į Vilnių, dangus tapo mėlynas, medžiai saulėje gražiai spalvojosi, na tiesiog idilė - kai man reikėjo išvažiuoti. Pasitelkusi savo dabartinę paukščių skiriamąją gebą, galiu papasakoti: ten yra paukščių, ten paukščių yra daug, paukščiai ten įvairūs (atrodo, kad skirtingai gieda, bet čia jau vėl, tik atrodo, nes tie gyvatės geba skirtingai giedoti, arba viens kitą pamėgdžioti). Tarkim, kėkštas. Šitą, rodos, jau imu įkirsti, jo piktą ,,črr-r-r-ee", ale norėdamas jis moka gražiai suokti.
Bet iš pradžių nutipinau į mišką. Ten jau už sodų bendrijos, upė teka pro mišką, jėga. Gi nesam pratę mūsuose vidury miško rasti upę, ne šiaip kokių dviejų blauzdų pločio upelį. Išgirdau daug vienodų paukščių (sudirbo skiriamoji geba). Jie atrodė bais toli... Ir lyg klykė, vietom su kurkimu, ar karkimu, kaip varlės... Bandžiau atmintyje išsaugoti tuos balsus. Nusprendžiau dar patipinti toliau į mišką, tikėdamasi išvysti rojaus kampelį, kur nuostabūs reti paukščiai turškenasi Dubysoje... Bet miškas ėjo tankyn, žemė ir mano batai šlapyn, tai sustojau proskynoj ir laukiau. Ir iš tikro, balsai artėjo, artėjo ir virš manęs aukštai pasirodė didelis paukščių būrys, lyg pradrikai, lyg grupuodamiesi. Nežinia, gal dėl tos miško akustikos, bet skambėjo jie šauniai, tikrai. Grįžusi namo mažumėlę pasidomėjau, ir remiantis preliminariais tyrimais, ten buvo gervės. Turbūt aš paskutinis žmogus žemėje, dar nematęs gervių skrydžio. Bet palūkėkit... Jei atrodo, kad gyvenu nežinioje, galiu pridurti, kad šiandien sužinojau, kodėl Spalis vadinasi Spalis. Ir dėl ko Paukščių takas yra Paukščių takas.
Bet va, kai jau grįžau į slėnį ir ėjau link savo namelio, girdėjau skirtingas giesmes, bet nei vieno vieneto giesmininko negalėjau įžiūrėti, kad ir kaip stengčiaus. Paėjus toliau išgirdau kėkštus. Na, galvoju, šitie jau nepaspruks! Ir tyliai prislinkau. Vienas purpt ir nuskrido ant kito medžio, iš paskos ir jo pati. Aš tyliai tyliai priėjau prie to medžio, jis senas, retas, puikus matyti. Tik pritipenau, jie purpt ir vėl nusklendė. Aš net susikeikiau tyliai, atseit, kaip išvis įmanoma tuos paukščius sužiūrėti. Ir atsisukau grįžti. Ale ten, iš kur ką tik buvau atėjusi, už septynių žingsnių nuo manęs sėdi lapė. Didelė, tamsi, uodegos ilgumas kaip pačios lapės, su sniego baltumo galu. Žiūri į mane, aš į ją, ji į mane, aš į ją. Būčiau pagalvojusi, kad pasiutusi, bet atrodė per daug abejinga. Nusižiovavo, pasidairė į šonus, papureno uodegą. Atseit, stebėk, kad nori. Kai jai atsibodo mano stabiška povyza, išdidžiai nušokavo per pievą, kartėm sustodama, iškišdama galvą tarp smilgų.
Gal keista, bet tuo metu jaučiausi ypatingai, lyg sulaukusi nuostabios dovanos. Šiandien mieste ėjau per perėją ir į mane ėjo moteris, žiūrėdama į žemę. Mes beveik susidūrėm, ir kai norėjom viena kitą apeiti, nesigavo (žinot tą nejaukų trypčiojimą - paeini į šoną, ir žmogus į tą patį šoną, tu į kitą, ir jis į kitą). Aš nusišypsojau, ji pakėlė akis ir pamatė mane, o tada ėmė juoktis. Taip smagiai, kad man buvo linksma iki kol nuėjau į stotelę ir šiek tiek dabar, kai rašau apie tai. Pagalvojau, kad man taip nutiktų mieste - reta. Lyg sutikti prijaukintą lapę.
Bet iš pradžių nutipinau į mišką. Ten jau už sodų bendrijos, upė teka pro mišką, jėga. Gi nesam pratę mūsuose vidury miško rasti upę, ne šiaip kokių dviejų blauzdų pločio upelį. Išgirdau daug vienodų paukščių (sudirbo skiriamoji geba). Jie atrodė bais toli... Ir lyg klykė, vietom su kurkimu, ar karkimu, kaip varlės... Bandžiau atmintyje išsaugoti tuos balsus. Nusprendžiau dar patipinti toliau į mišką, tikėdamasi išvysti rojaus kampelį, kur nuostabūs reti paukščiai turškenasi Dubysoje... Bet miškas ėjo tankyn, žemė ir mano batai šlapyn, tai sustojau proskynoj ir laukiau. Ir iš tikro, balsai artėjo, artėjo ir virš manęs aukštai pasirodė didelis paukščių būrys, lyg pradrikai, lyg grupuodamiesi. Nežinia, gal dėl tos miško akustikos, bet skambėjo jie šauniai, tikrai. Grįžusi namo mažumėlę pasidomėjau, ir remiantis preliminariais tyrimais, ten buvo gervės. Turbūt aš paskutinis žmogus žemėje, dar nematęs gervių skrydžio. Bet palūkėkit... Jei atrodo, kad gyvenu nežinioje, galiu pridurti, kad šiandien sužinojau, kodėl Spalis vadinasi Spalis. Ir dėl ko Paukščių takas yra Paukščių takas.
Bet va, kai jau grįžau į slėnį ir ėjau link savo namelio, girdėjau skirtingas giesmes, bet nei vieno vieneto giesmininko negalėjau įžiūrėti, kad ir kaip stengčiaus. Paėjus toliau išgirdau kėkštus. Na, galvoju, šitie jau nepaspruks! Ir tyliai prislinkau. Vienas purpt ir nuskrido ant kito medžio, iš paskos ir jo pati. Aš tyliai tyliai priėjau prie to medžio, jis senas, retas, puikus matyti. Tik pritipenau, jie purpt ir vėl nusklendė. Aš net susikeikiau tyliai, atseit, kaip išvis įmanoma tuos paukščius sužiūrėti. Ir atsisukau grįžti. Ale ten, iš kur ką tik buvau atėjusi, už septynių žingsnių nuo manęs sėdi lapė. Didelė, tamsi, uodegos ilgumas kaip pačios lapės, su sniego baltumo galu. Žiūri į mane, aš į ją, ji į mane, aš į ją. Būčiau pagalvojusi, kad pasiutusi, bet atrodė per daug abejinga. Nusižiovavo, pasidairė į šonus, papureno uodegą. Atseit, stebėk, kad nori. Kai jai atsibodo mano stabiška povyza, išdidžiai nušokavo per pievą, kartėm sustodama, iškišdama galvą tarp smilgų.
Gal keista, bet tuo metu jaučiausi ypatingai, lyg sulaukusi nuostabios dovanos. Šiandien mieste ėjau per perėją ir į mane ėjo moteris, žiūrėdama į žemę. Mes beveik susidūrėm, ir kai norėjom viena kitą apeiti, nesigavo (žinot tą nejaukų trypčiojimą - paeini į šoną, ir žmogus į tą patį šoną, tu į kitą, ir jis į kitą). Aš nusišypsojau, ji pakėlė akis ir pamatė mane, o tada ėmė juoktis. Taip smagiai, kad man buvo linksma iki kol nuėjau į stotelę ir šiek tiek dabar, kai rašau apie tai. Pagalvojau, kad man taip nutiktų mieste - reta. Lyg sutikti prijaukintą lapę.