Leisdama dienas su vaikais, stebiu jų pirmuosius polinkius. Mažoji L. lėtai suka kreidele spiralę - ji piešia sraigę. Po to antrą, trečią, ketvirtą... Nenustoja, kol pripiešia jų pilną lentą. Kiek vyresnis, labai energingas B. paniręs stebi, kaip vaikai apklijuoja žibintus, vienoje rankoje laikydamas teptuką, kitoje tampomą popierių, niekaip negalėdamas abiejų suvesti į rišlų veiksmą. Tik visiems pavargus ir triukšmingai pakilus nuo žemės, aš prieinu, nesitikėdama, kad B. pabaigs daryti žibintą, juk jo galva pilna triukšmingo vėjo! Tačiau nustebusi matau susidomėjusias akis, jo rankos tiesia man popierių ir prašo pagalbos. Kitą kartą susimąstęs J. klauso dainos apie jūrą. Prašo dar ir dar. Jam patinka istorijos. Kodėl jūros barnio prikrito ausys? - klausia šimtąjį kartą, puikiai žinodamas, ką atsakysiu. Piršteliu jis liečia kankles, bandydamas įsivaizduoti, kaip jomis prabyla mergaitė - liečia atsargiai, primerkęs akis.
Visa tai taip gražu. Man sunku sau atsakyti - ar tai pirmasis ,,gyvenimo švelnus prisiglaudimas", kaip rašė Marcinkevičius, ar tai dar nepilnai išsivedėję praeito gyvenimo atgarsiai, kaip rašė Singjalas Rinpoče. Bet kokiu atveju, vaikai tuo metu panyra į sapną, o koks to sapno jausmas, skonis... žino tik jie.
Atsimenu, kaip lyg ir aštuonerių dėliojau pirmuosius trigarsius pianinu ir paprastutę melodiją apie Kalėdų žvaigždę. Atsispyrusi kojomis sukausi ant pianino kėdutės ir jutau keistą svaigulį, tik ne dėl sukimosi. Su metais kėdutė leidosi žemyn, aš ėmiau kojomis pasiekti pėdalus, o svaigulys niekur nedingo. Po pianino dangčiu gyveno jau visa kompanija mano ,,tvėrinių" - paukščių ir šimtamylių kelių, mamytės meilė ir kažin kieno tai žydėjimas, lyg ir saulės kažkas, atsimenu tik seną sąsiuvinį kreivomis natomis. Paauglystėje sekė revoliucija: supratau, kad apdainuoti galima kitų kurtas eilutes - tai bent pasirinkimų klodai!
Tačiau dabar, šen bei ten pabuvusioje, šį bei tą patyrusioje mano galvoje yra daugiau nei reikia asociacijų tarp manęs ir muzikos. Kai kurios brangios, asmeniškos, kitos liūdnos, dalis jų nesmagios, netgi gėdingos, jos kurį laiką sėkmingai bandė man įrodyti, kad nėra nei laiko, nei kitų priežasčių man užsiimti muzika. Bet ačiū vaikams, kurie priminė apie mane pačią ir seniems įrašams, kurių klausantis pamenu, kaip sukausi. Svaigulys! Kai jis pagauna, viskas darosi nesvarbu - rytojaus atsiskaitymai, miego trūkumas, susitikimas, į kurį jau vėluoji, skambučiai, nenusisekusi diena. Nebesvarbu, ar gražiai skamba tavo balsas, ar tave kas įvertins. Jame gali pasislėpti. Keistas jausmas. Panašus į kažką, kas užpildo. Netikėtai atėjęs, jis geba staiga praeiti - atrodo, kad pabudai iš sapno. Tada uždarai pianino dangtį ir lyg niekur nieko eini į virtuvę pjaustyti daržovių. Tik retkarčiais dar jauti nesuprantamą ilgesį. Tada baisiai norisi kam nors kvailai paskambinti ar parašyti, bet su amžiumi mokausi laiku pareiti į protą:)
Seniau esu sakiusi, kad kartais rašyti norisi tarytum atsigerti. Būtų juk ne pyragai, jei neatsigertume, kai norisi. Ir čia nesisuka kalba apie jokius super gebėjimus ar pasiekimus. Rašymas jau iš kitos operos, bet esmė, kad mes neturėtume slopinti to, kas mums duota. Ir šitos frazės kažkodėl daug kas taip pat ,,sarmatijasi". Nes o naujiena! Gali būti duota ne tik dvi poros galūnių ir penketas jutimo organų. Ir ne tik dvi poros galūnių ir penketas jutimo organų geba sirgti.
Nors jei atvirai, šitai tampa aišku tik dabar, kai susigražinu tikėjimą, kad laikas priklauso man, ir man priklauso mano gyvenimas ir svajonės.
Atradau iš seniau, ale neblogai reziumuoja mano darbo pobūdį ir apimtis:
(ir taip, tas pritariamasis vokalas pačiam gale - mano šviesios atminties katinas)
Visa tai taip gražu. Man sunku sau atsakyti - ar tai pirmasis ,,gyvenimo švelnus prisiglaudimas", kaip rašė Marcinkevičius, ar tai dar nepilnai išsivedėję praeito gyvenimo atgarsiai, kaip rašė Singjalas Rinpoče. Bet kokiu atveju, vaikai tuo metu panyra į sapną, o koks to sapno jausmas, skonis... žino tik jie.
Atsimenu, kaip lyg ir aštuonerių dėliojau pirmuosius trigarsius pianinu ir paprastutę melodiją apie Kalėdų žvaigždę. Atsispyrusi kojomis sukausi ant pianino kėdutės ir jutau keistą svaigulį, tik ne dėl sukimosi. Su metais kėdutė leidosi žemyn, aš ėmiau kojomis pasiekti pėdalus, o svaigulys niekur nedingo. Po pianino dangčiu gyveno jau visa kompanija mano ,,tvėrinių" - paukščių ir šimtamylių kelių, mamytės meilė ir kažin kieno tai žydėjimas, lyg ir saulės kažkas, atsimenu tik seną sąsiuvinį kreivomis natomis. Paauglystėje sekė revoliucija: supratau, kad apdainuoti galima kitų kurtas eilutes - tai bent pasirinkimų klodai!
Tačiau dabar, šen bei ten pabuvusioje, šį bei tą patyrusioje mano galvoje yra daugiau nei reikia asociacijų tarp manęs ir muzikos. Kai kurios brangios, asmeniškos, kitos liūdnos, dalis jų nesmagios, netgi gėdingos, jos kurį laiką sėkmingai bandė man įrodyti, kad nėra nei laiko, nei kitų priežasčių man užsiimti muzika. Bet ačiū vaikams, kurie priminė apie mane pačią ir seniems įrašams, kurių klausantis pamenu, kaip sukausi. Svaigulys! Kai jis pagauna, viskas darosi nesvarbu - rytojaus atsiskaitymai, miego trūkumas, susitikimas, į kurį jau vėluoji, skambučiai, nenusisekusi diena. Nebesvarbu, ar gražiai skamba tavo balsas, ar tave kas įvertins. Jame gali pasislėpti. Keistas jausmas. Panašus į kažką, kas užpildo. Netikėtai atėjęs, jis geba staiga praeiti - atrodo, kad pabudai iš sapno. Tada uždarai pianino dangtį ir lyg niekur nieko eini į virtuvę pjaustyti daržovių. Tik retkarčiais dar jauti nesuprantamą ilgesį. Tada baisiai norisi kam nors kvailai paskambinti ar parašyti, bet su amžiumi mokausi laiku pareiti į protą:)
Seniau esu sakiusi, kad kartais rašyti norisi tarytum atsigerti. Būtų juk ne pyragai, jei neatsigertume, kai norisi. Ir čia nesisuka kalba apie jokius super gebėjimus ar pasiekimus. Rašymas jau iš kitos operos, bet esmė, kad mes neturėtume slopinti to, kas mums duota. Ir šitos frazės kažkodėl daug kas taip pat ,,sarmatijasi". Nes o naujiena! Gali būti duota ne tik dvi poros galūnių ir penketas jutimo organų. Ir ne tik dvi poros galūnių ir penketas jutimo organų geba sirgti.
Nors jei atvirai, šitai tampa aišku tik dabar, kai susigražinu tikėjimą, kad laikas priklauso man, ir man priklauso mano gyvenimas ir svajonės.
Atradau iš seniau, ale neblogai reziumuoja mano darbo pobūdį ir apimtis:
(ir taip, tas pritariamasis vokalas pačiam gale - mano šviesios atminties katinas)