Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Ant kalno mąstau apie tai, kas duota

Leisdama dienas su vaikais, stebiu jų pirmuosius polinkius. Mažoji L. lėtai suka kreidele spiralę - ji piešia sraigę. Po to antrą, trečią, ketvirtą... Nenustoja, kol pripiešia jų pilną lentą. Kiek vyresnis, labai energingas B. paniręs stebi, kaip vaikai apklijuoja žibintus, vienoje rankoje laikydamas teptuką, kitoje tampomą popierių, niekaip negalėdamas abiejų suvesti į rišlų veiksmą. Tik visiems pavargus ir triukšmingai pakilus nuo žemės, aš prieinu, nesitikėdama, kad B. pabaigs daryti žibintą, juk jo galva pilna triukšmingo vėjo! Tačiau nustebusi matau susidomėjusias akis, jo rankos tiesia man popierių ir prašo pagalbos. Kitą kartą susimąstęs J. klauso dainos apie jūrą. Prašo dar ir dar. Jam patinka istorijos. Kodėl jūros barnio prikrito ausys? - klausia šimtąjį kartą, puikiai žinodamas, ką atsakysiu. Piršteliu jis liečia kankles, bandydamas įsivaizduoti, kaip jomis prabyla mergaitė - liečia atsargiai, primerkęs akis.

Visa tai taip gražu. Man sunku sau atsakyti - ar tai pirmasis ,,gyvenimo švelnus prisiglaudimas", kaip rašė Marcinkevičius, ar tai dar nepilnai išsivedėję praeito gyvenimo atgarsiai, kaip rašė Singjalas Rinpoče. Bet kokiu atveju, vaikai tuo metu panyra į sapną, o koks to sapno jausmas, skonis... žino tik jie.

Atsimenu, kaip lyg ir aštuonerių dėliojau pirmuosius trigarsius pianinu ir paprastutę melodiją apie Kalėdų žvaigždę. Atsispyrusi kojomis sukausi ant pianino kėdutės ir jutau keistą svaigulį, tik ne dėl sukimosi. Su metais kėdutė leidosi žemyn, aš ėmiau kojomis pasiekti pėdalus, o svaigulys niekur nedingo. Po pianino dangčiu gyveno jau visa kompanija mano ,,tvėrinių" - paukščių ir šimtamylių kelių, mamytės meilė ir kažin kieno tai žydėjimas, lyg ir saulės kažkas, atsimenu tik seną sąsiuvinį kreivomis natomis. Paauglystėje sekė revoliucija: supratau, kad apdainuoti galima kitų kurtas eilutes - tai bent pasirinkimų klodai!

Tačiau dabar, šen bei ten pabuvusioje, šį bei tą patyrusioje mano galvoje yra daugiau nei reikia asociacijų tarp manęs ir muzikos. Kai kurios brangios, asmeniškos, kitos liūdnos, dalis jų nesmagios, netgi gėdingos, jos kurį laiką sėkmingai bandė man įrodyti, kad nėra nei laiko, nei kitų priežasčių man užsiimti muzika. Bet ačiū vaikams, kurie priminė apie mane pačią ir seniems įrašams, kurių klausantis pamenu, kaip sukausi. Svaigulys! Kai jis pagauna, viskas darosi nesvarbu - rytojaus atsiskaitymai, miego trūkumas, susitikimas, į kurį jau vėluoji, skambučiai, nenusisekusi diena. Nebesvarbu, ar gražiai skamba tavo balsas, ar tave kas įvertins. Jame gali pasislėpti. Keistas jausmas. Panašus į kažką, kas užpildo. Netikėtai atėjęs, jis geba staiga praeiti - atrodo, kad pabudai iš sapno. Tada uždarai pianino dangtį ir lyg niekur nieko eini į virtuvę pjaustyti daržovių. Tik retkarčiais dar jauti nesuprantamą ilgesį. Tada baisiai norisi kam nors kvailai paskambinti ar parašyti, bet su amžiumi mokausi laiku pareiti į protą:)

Seniau esu sakiusi, kad kartais rašyti norisi tarytum atsigerti. Būtų juk ne pyragai, jei neatsigertume, kai norisi. Ir čia nesisuka kalba apie jokius super gebėjimus ar pasiekimus. Rašymas jau iš kitos operos, bet esmė, kad mes neturėtume slopinti to, kas mums duota. Ir šitos frazės kažkodėl daug kas taip pat ,,sarmatijasi". Nes o naujiena! Gali būti duota ne tik dvi poros galūnių ir penketas jutimo organų. Ir ne tik dvi poros galūnių ir penketas jutimo organų geba sirgti.

Nors jei atvirai, šitai tampa aišku tik dabar, kai susigražinu tikėjimą, kad laikas priklauso man, ir man priklauso mano gyvenimas ir svajonės.



Atradau iš seniau, ale neblogai reziumuoja mano darbo pobūdį ir apimtis:


(ir taip, tas pritariamasis vokalas pačiam gale - mano šviesios atminties katinas)

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ant kalno regiu anapus upės

Vėl man norisi rašyti. Norėčiau, kad mano žodžiai būtų svarūs, nesaldūs, ne pernelyg rimti. Norėčiau, kad kažkas juos lygiai taip ir perskaitytų. Jau kurį laiką galvoje suku V. Kukulo eilutes "Aš pavargau, ir tai labiau nei meilė atveria".

Ryto žmogus

   Vieną ankstų ankstų rytą  (atostogų metu tai kokia septinta ar pusė aštuonių) pabudau mūsų sodo namelyje. Pažiūrėjau, kad apsiniaukę, galgi net lašnoja, žodžiu - puikus oras dar smagiai pūstelėti į akį. O bet tačiau, intriga intrigėlė, prieš miegą buvau išgėrusi gerą puslitrį pieno su mėlynėmis, taigi galite suprasti, ramiai nebūčiau užmigusi, jei neapsilankyčiau pas nykštukų. O gamta tuo ir puiki, kad nykštukai gyvena ne koridoriuj už kampo, bet iki jų, mano atveju, tenka paėjėti gerus porą šimtų metrų.

Ant kalno pavasario atgarsiai

Iš tikrųjų - šiandien netoli kalno pragydo vieversys (tikriausiai), bet girdėti ir kitų pargrįželių, pasak kalendoriaus, visas keturiasdešimt. Vėl saulelė atkopdama į kalną juokiasi, upeliai bėga į pakalnę, daros lengviau kvėpuoti, vienu žodžiu, šviesa vėl laimėjo prieš tamsą, gyvybė ir tąsa prieš sąstingį.

Martynas Vainilaitis

RASOŠVENTĖ Padvelkia paparčiais Tą naktį vėsa. Žiedais karūnuota Ateina Rasa. Ant vieno žolyno Lakštingala gieda, Ant kito - mėnulis Pavirsta į žiedą.

Nuo kalno girdėti jūra

Lauktuvių iš Šveicarijos gavau kremo dėžutės dydžio būgną, ji laikant už kotelio reikia sukioti rankoje, tada prie šonų prikabinti svareliai daužosi ir skamba. Jei laikau būgnelį prieš šviesą, jo viduje matyti ertmė, kurią gaubia membranos. Kažkoks panašus jausmas ir apie mane - kad esu apgaubta centimetro storio oda, o viduje tik mintys apie tai, ką atsimenu iš anksčiau ir ką dar planuoju nuveikti. Jūra moko klausytis. Iš prigimties buvau linkusi daugiau kalbėti. Privalau išmokti klausytis, jei noriu būti mokytoja. Nelengvas dalykas! Vieni kalba labai garsiai, norisi net kiek palenkti galvą, kad garsas nekristų stačiu kampu į ausis. Užtat kiti - pernelyg tyliai, bet kartu kažkaip oriai, kad, rodosi, nepadoru paprašyti pakartoti.