Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Ant kalno rašau laišką labiau sau

Šiandien ryte išsiplovusi galvą atsistojau prieš veidrodį išsišukuoti plaukų. Ir kaip neretai nutinka man žiūrint į save veidrodyje, išgirdau vaikų balsus. Šįkart išgirdau vieną savo vaiką, klausiantį, ar šiandien bus muzikos pamokėlė. Pasakiau, kad turės ateiti nauja savaitė, kada bus. Jis paklausė, ar tai bus pirma diena. Ne, ne pirma, bet trečia savaitės diena - atsakiau.

Neretai vaikų balsai mane užpildo - mano pirštus, kojas, žaizdeles ir spuogelius, arba kaip šiandien - plaukus. Užpildo mano akis, ausis, mintis. Naktį sapnavau, kad mano mintys gaudžia galvoje ir kad aš stengiuosi jas nuraminti. Mūsų visų mintys kartais būna per garsios, tik ne visi mes tai suvokiame. Net žinant šią minčių savybę, lengva pamiršti.

Ne tik vaikų balsai. Jų žvilgsniai į mane, pasitikėjimas, verkimas užsigavus ar norint artumo, prisilietimai, klausimai ir nuostaba, jų tėvų laukimas, šėlsmas ir akių spindėjimas. Kartais norisi pabūti su jais, kai miega, iki kol atsirasi jų akyse atsimerkus, jų širdyse apkabinus, jų užsispyrime ir pyktyje, atleidime ir susitaikyme.

Nors tikrai džiaugiuosi, kad mane užpildo vaikai, o ne statistiniai popieriai ar epikrizės, kartais visko būna taip daug, kad grįžus norisi tik atsiremti. Ir tuomet daraisi reikalingesnis pats sau, nei kitiems. Bet kartais norisi, kad kažkas tiesiog būtų kartu ar bent jau netoli. Aš džiaugiuosi ir kartais stebiuosi, kad dar turiu tokių žmonių - kurie vertina už paprasčiausią buvimą, už trumpas dienos istorijas, sėkmes ir nesėkmes, o ne už tai, kad mūsų pokalbiai juos įkvėpė, ne už tai, kad su manimi nepaprastai įdomu ar pašėlusiai linksma, kad aš moku prajuokinti, bet vien dėl to, kad esu.

Su drauge juokėmės - jai paklausus, ką veikiu penktadienio vakarą, atsakau, kad mano gyvenimas tiesiog verda: skubu perskaityti knygą, nes rytoj turėsiu atiduoti į biblioteką. Skaitau nemažai, o sąrašėlis dar ilgesnis - knygų, straipsnių, užrašų ir rinktinių, bet smagu, kad tai mane iš tikro domina. Perskaičiau ir Rilkės laiškus su daug sudėtingų angliškų žodžių, bet radau neblogų minčių. O dabar skaitysiu kokią gražią vaikišką knygą - man jos vis dar padeda suprasti dalykus, ypač kai jų tokia daugybė.

Pamilau kuosas - iš visų varninių paukščių jos pačios elegantiškiausios. Kai sutinku, būtinai užkalbinu. Kartą į mane keistai pažiūrėjo tokia teta - deja, aš jos nemačiau, kai kalbėjausi su savo kuosa.

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ant kalno regiu anapus upės

Vėl man norisi rašyti. Norėčiau, kad mano žodžiai būtų svarūs, nesaldūs, ne pernelyg rimti. Norėčiau, kad kažkas juos lygiai taip ir perskaitytų. Jau kurį laiką galvoje suku V. Kukulo eilutes "Aš pavargau, ir tai labiau nei meilė atveria".

Ryto žmogus

   Vieną ankstų ankstų rytą  (atostogų metu tai kokia septinta ar pusė aštuonių) pabudau mūsų sodo namelyje. Pažiūrėjau, kad apsiniaukę, galgi net lašnoja, žodžiu - puikus oras dar smagiai pūstelėti į akį. O bet tačiau, intriga intrigėlė, prieš miegą buvau išgėrusi gerą puslitrį pieno su mėlynėmis, taigi galite suprasti, ramiai nebūčiau užmigusi, jei neapsilankyčiau pas nykštukų. O gamta tuo ir puiki, kad nykštukai gyvena ne koridoriuj už kampo, bet iki jų, mano atveju, tenka paėjėti gerus porą šimtų metrų.

Ant kalno pavasario atgarsiai

Iš tikrųjų - šiandien netoli kalno pragydo vieversys (tikriausiai), bet girdėti ir kitų pargrįželių, pasak kalendoriaus, visas keturiasdešimt. Vėl saulelė atkopdama į kalną juokiasi, upeliai bėga į pakalnę, daros lengviau kvėpuoti, vienu žodžiu, šviesa vėl laimėjo prieš tamsą, gyvybė ir tąsa prieš sąstingį.

Martynas Vainilaitis

RASOŠVENTĖ Padvelkia paparčiais Tą naktį vėsa. Žiedais karūnuota Ateina Rasa. Ant vieno žolyno Lakštingala gieda, Ant kito - mėnulis Pavirsta į žiedą.

Nuo kalno girdėti jūra

Lauktuvių iš Šveicarijos gavau kremo dėžutės dydžio būgną, ji laikant už kotelio reikia sukioti rankoje, tada prie šonų prikabinti svareliai daužosi ir skamba. Jei laikau būgnelį prieš šviesą, jo viduje matyti ertmė, kurią gaubia membranos. Kažkoks panašus jausmas ir apie mane - kad esu apgaubta centimetro storio oda, o viduje tik mintys apie tai, ką atsimenu iš anksčiau ir ką dar planuoju nuveikti. Jūra moko klausytis. Iš prigimties buvau linkusi daugiau kalbėti. Privalau išmokti klausytis, jei noriu būti mokytoja. Nelengvas dalykas! Vieni kalba labai garsiai, norisi net kiek palenkti galvą, kad garsas nekristų stačiu kampu į ausis. Užtat kiti - pernelyg tyliai, bet kartu kažkaip oriai, kad, rodosi, nepadoru paprašyti pakartoti.