Šiandien ryte išsiplovusi galvą atsistojau prieš veidrodį išsišukuoti plaukų. Ir kaip neretai nutinka man žiūrint į save veidrodyje, išgirdau vaikų balsus. Šįkart išgirdau vieną savo vaiką, klausiantį, ar šiandien bus muzikos pamokėlė. Pasakiau, kad turės ateiti nauja savaitė, kada bus. Jis paklausė, ar tai bus pirma diena. Ne, ne pirma, bet trečia savaitės diena - atsakiau.
Neretai vaikų balsai mane užpildo - mano pirštus, kojas, žaizdeles ir spuogelius, arba kaip šiandien - plaukus. Užpildo mano akis, ausis, mintis. Naktį sapnavau, kad mano mintys gaudžia galvoje ir kad aš stengiuosi jas nuraminti. Mūsų visų mintys kartais būna per garsios, tik ne visi mes tai suvokiame. Net žinant šią minčių savybę, lengva pamiršti.
Ne tik vaikų balsai. Jų žvilgsniai į mane, pasitikėjimas, verkimas užsigavus ar norint artumo, prisilietimai, klausimai ir nuostaba, jų tėvų laukimas, šėlsmas ir akių spindėjimas. Kartais norisi pabūti su jais, kai miega, iki kol atsirasi jų akyse atsimerkus, jų širdyse apkabinus, jų užsispyrime ir pyktyje, atleidime ir susitaikyme.
Nors tikrai džiaugiuosi, kad mane užpildo vaikai, o ne statistiniai popieriai ar epikrizės, kartais visko būna taip daug, kad grįžus norisi tik atsiremti. Ir tuomet daraisi reikalingesnis pats sau, nei kitiems. Bet kartais norisi, kad kažkas tiesiog būtų kartu ar bent jau netoli. Aš džiaugiuosi ir kartais stebiuosi, kad dar turiu tokių žmonių - kurie vertina už paprasčiausią buvimą, už trumpas dienos istorijas, sėkmes ir nesėkmes, o ne už tai, kad mūsų pokalbiai juos įkvėpė, ne už tai, kad su manimi nepaprastai įdomu ar pašėlusiai linksma, kad aš moku prajuokinti, bet vien dėl to, kad esu.
Su drauge juokėmės - jai paklausus, ką veikiu penktadienio vakarą, atsakau, kad mano gyvenimas tiesiog verda: skubu perskaityti knygą, nes rytoj turėsiu atiduoti į biblioteką. Skaitau nemažai, o sąrašėlis dar ilgesnis - knygų, straipsnių, užrašų ir rinktinių, bet smagu, kad tai mane iš tikro domina. Perskaičiau ir Rilkės laiškus su daug sudėtingų angliškų žodžių, bet radau neblogų minčių. O dabar skaitysiu kokią gražią vaikišką knygą - man jos vis dar padeda suprasti dalykus, ypač kai jų tokia daugybė.
Pamilau kuosas - iš visų varninių paukščių jos pačios elegantiškiausios. Kai sutinku, būtinai užkalbinu. Kartą į mane keistai pažiūrėjo tokia teta - deja, aš jos nemačiau, kai kalbėjausi su savo kuosa.
Neretai vaikų balsai mane užpildo - mano pirštus, kojas, žaizdeles ir spuogelius, arba kaip šiandien - plaukus. Užpildo mano akis, ausis, mintis. Naktį sapnavau, kad mano mintys gaudžia galvoje ir kad aš stengiuosi jas nuraminti. Mūsų visų mintys kartais būna per garsios, tik ne visi mes tai suvokiame. Net žinant šią minčių savybę, lengva pamiršti.
Ne tik vaikų balsai. Jų žvilgsniai į mane, pasitikėjimas, verkimas užsigavus ar norint artumo, prisilietimai, klausimai ir nuostaba, jų tėvų laukimas, šėlsmas ir akių spindėjimas. Kartais norisi pabūti su jais, kai miega, iki kol atsirasi jų akyse atsimerkus, jų širdyse apkabinus, jų užsispyrime ir pyktyje, atleidime ir susitaikyme.
Nors tikrai džiaugiuosi, kad mane užpildo vaikai, o ne statistiniai popieriai ar epikrizės, kartais visko būna taip daug, kad grįžus norisi tik atsiremti. Ir tuomet daraisi reikalingesnis pats sau, nei kitiems. Bet kartais norisi, kad kažkas tiesiog būtų kartu ar bent jau netoli. Aš džiaugiuosi ir kartais stebiuosi, kad dar turiu tokių žmonių - kurie vertina už paprasčiausią buvimą, už trumpas dienos istorijas, sėkmes ir nesėkmes, o ne už tai, kad mūsų pokalbiai juos įkvėpė, ne už tai, kad su manimi nepaprastai įdomu ar pašėlusiai linksma, kad aš moku prajuokinti, bet vien dėl to, kad esu.
Su drauge juokėmės - jai paklausus, ką veikiu penktadienio vakarą, atsakau, kad mano gyvenimas tiesiog verda: skubu perskaityti knygą, nes rytoj turėsiu atiduoti į biblioteką. Skaitau nemažai, o sąrašėlis dar ilgesnis - knygų, straipsnių, užrašų ir rinktinių, bet smagu, kad tai mane iš tikro domina. Perskaičiau ir Rilkės laiškus su daug sudėtingų angliškų žodžių, bet radau neblogų minčių. O dabar skaitysiu kokią gražią vaikišką knygą - man jos vis dar padeda suprasti dalykus, ypač kai jų tokia daugybė.
Pamilau kuosas - iš visų varninių paukščių jos pačios elegantiškiausios. Kai sutinku, būtinai užkalbinu. Kartą į mane keistai pažiūrėjo tokia teta - deja, aš jos nemačiau, kai kalbėjausi su savo kuosa.