Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Martynas Vainilaitis

RASOŠVENTĖ

Padvelkia paparčiais
Tą naktį vėsa.
Žiedais karūnuota
Ateina Rasa.

Ant vieno žolyno
Lakštingala gieda,
Ant kito - mėnulis
Pavirsta į žiedą.

Trečias nurausta
Birželio žara...
Ir kviečia į šventę
Mus deivė gera.

Paraistėse ūkas
Lyg pūkas pabąla,
Susiburia šmėklos
Į Žiežulų salą,

Ir Laumžirgio krūme,
Gražiau nei kadais,
Pražysta papartis
Aušrinės žiedais.

BALTAS LAIVAS

Ak, žiogai, - pernakt smuikuos!
Ak, dangus, - ramus ir blaivas!..
Nardo vakaro ūkuos
Mėnesėlio  baltas laivas.

Švelniai praplaukia miškus,
Virš obels lengvai pasvyra,
Barsto baltas ir blyškus
Žvaigždeles - auksinį žvyrą.

Spindi auksu iš toli
Obuoliai kaip užkerėti.
Ir lig rytmečio gali
Į tą obelį žiūrėti.


Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ant kalno regiu anapus upės

Vėl man norisi rašyti. Norėčiau, kad mano žodžiai būtų svarūs, nesaldūs, ne pernelyg rimti. Norėčiau, kad kažkas juos lygiai taip ir perskaitytų. Jau kurį laiką galvoje suku V. Kukulo eilutes "Aš pavargau, ir tai labiau nei meilė atveria".
Skaityti toliau »

Ryto žmogus

   Vieną ankstų ankstų rytą  (atostogų metu tai kokia septinta ar pusė aštuonių) pabudau mūsų sodo namelyje. Pažiūrėjau, kad apsiniaukę, galgi net lašnoja, žodžiu - puikus oras dar smagiai pūstelėti į akį. O bet tačiau, intriga intrigėlė, prieš miegą buvau išgėrusi gerą puslitrį pieno su mėlynėmis, taigi galite suprasti, ramiai nebūčiau užmigusi, jei neapsilankyčiau pas nykštukų. O gamta tuo ir puiki, kad nykštukai gyvena ne koridoriuj už kampo, bet iki jų, mano atveju, tenka paėjėti gerus porą šimtų metrų.
Skaityti toliau »

Ant kalno pavasario atgarsiai

Iš tikrųjų - šiandien netoli kalno pragydo vieversys (tikriausiai), bet girdėti ir kitų pargrįželių, pasak kalendoriaus, visas keturiasdešimt. Vėl saulelė atkopdama į kalną juokiasi, upeliai bėga į pakalnę, daros lengviau kvėpuoti, vienu žodžiu, šviesa vėl laimėjo prieš tamsą, gyvybė ir tąsa prieš sąstingį.
Skaityti toliau »

Nuo kalno girdėti jūra

Lauktuvių iš Šveicarijos gavau kremo dėžutės dydžio būgną, ji laikant už kotelio reikia sukioti rankoje, tada prie šonų prikabinti svareliai daužosi ir skamba. Jei laikau būgnelį prieš šviesą, jo viduje matyti ertmė, kurią gaubia membranos. Kažkoks panašus jausmas ir apie mane - kad esu apgaubta centimetro storio oda, o viduje tik mintys apie tai, ką atsimenu iš anksčiau ir ką dar planuoju nuveikti. Jūra moko klausytis. Iš prigimties buvau linkusi daugiau kalbėti. Privalau išmokti klausytis, jei noriu būti mokytoja. Nelengvas dalykas! Vieni kalba labai garsiai, norisi net kiek palenkti galvą, kad garsas nekristų stačiu kampu į ausis. Užtat kiti - pernelyg tyliai, bet kartu kažkaip oriai, kad, rodosi, nepadoru paprašyti pakartoti.
Skaityti toliau »