Vėl man norisi rašyti. Norėčiau, kad mano žodžiai būtų svarūs, nesaldūs, ne pernelyg rimti. Norėčiau, kad kažkas juos lygiai taip ir perskaitytų. Jau kurį laiką galvoje suku V. Kukulo eilutes "Aš pavargau, ir tai labiau nei meilė atveria".
Klausausi gražuolės kalbančios per televizorių, kuri sunkiai marksto savo dažytas akis, ji sako: ,,aš nieko nesigailiu savo gyvenime". O aš gailiuosi daugybės dalykų. Atrodo, jei visą laiką nuo pradžių būčiau prasėdėjusi ant kalno ir žiūrėjusi į šokančias smilgas, visa tai būtų kažkaip prasmingiau. Man gaila - kiekvienos vasaros kaitros, kuria aš nepasidžiaugiau, sėdėdama prie popierių; gaila senuko, kurio aš neužtariau, kai jį norėjo nuliūdinti. Gailiuosi, kad nemoku pažinti paukščių balsų, medžių, augalų, užtat moku nemažai abstrakčių sąvokų. Gailiuosi, kad skubėjau vieniems patikti, o pro kitus praeidavau nepažiūrėjusi. Apskritai gailiuosi, kad skubėjau - su mokslais, žmonėmis, pasirinkimais.
Prie Dubysos mūsų šeima turi namelį. Ten augdama praleidau vasaras. Atsisėdusi ant suoliuko žiūrėdavau kitapus upės į jos plytinčius laukus, ir svajodavau ten palakstyti. Klausdavau mamos - kas ten yra? Sakydavo, kad kažkokios ganyklos ir jos kiek paėjėjus baigiasi. Žodžiu, nėr ko kišti nosies, kur žmonės nekiša nosies. Jokios nuotykių dvasios!
Kai man suėjo dvidešimt vieneri, aš, su draugės palaiminimu, perpliaukiau į kitą pusę upės. Tai paprasčiausiai keli metrai vandens, bet man tai - didelis įvykis. Tie du žodžiai ,,didelis įvykis" gal įspūdžio ir nedaro, tačiau tai buvo kažkaip simboliška, lyg peržengti slenkstį - tą upę perplaukti. Aš ilgai šokinėjau iš džiaugsmo ant vienos kojos išlipusi į krantą, tada paprašiau draugės palaukti ir nubėgau su savo margu maudymuku į tas ,,ganyklas", kurios ,,paėjėjus baigiasi". Nesibaigė jos nei paėjėjus, nei pabėgėjus. Supratusi, kad pasaulis anapus upės egzistuoja, ir jis ten dar gražesnis, persiplukdžiau draugę ir mes ėjome, ėjome, ėjome.
Tas kitas krantas man panašus į dalykus, kuriuos atradau ir jie tapo (ar tampa) mano dalimi, tačiau galėjo ir netapti. Daugelis mūsų gimstame viename krante, kuriame viskas aišku, kaip reikia gyventi, kuriame pilna stereotipų, įsikalbėjimų, priklausomybių, nuovargio kažką keisti, nuostatų, kada ir kaip reikia kažką pradėti daryti, ir iki kada užbaigti. Ir man pasidaro baisu, kai suprantu, kad galėjau viso to nesužinoti, nes anksčiau nesusimąsčiau (ir negalėjau pasakyti, kad kažką prarandu, juk tokią savybę turi žmogus - kokiame jis bebūtų taške, tuo metu jo suvokimas gali atrodyti baigtinis).
Apie tuos dalykus man nepasakojo mokykloje, nepasakojo ir studijose. Man atrodo, tai esminiai dalykai, dėl kurių verta gyventi, ir kuriuos suvokus lengviau suprasti ir save, o tada atrasti būdą, kaip užsidirbti ar išsiversti pasaulyje, nes tai, žinoma, svarbu. Bet juk lieva dirbti ir atiduoti daugybę (tikrai daugybę!) savo laiko, energijos, nervų tam, kad 1) turėti pinigų nuomai 2) užsidirbti veselei ir namams, 3) užsidirbti sodui, 4) užsidirbti vaikams, 5)... . Lieva, kai pinigai patys iš savęs tampa tikslu, ir nuolat girdima šiuolaikinio žmogaus mantra - ,,kaip pragyventi". Ne atrasti, tobulėti, gyventi ir kitus įkvėpti, bet pragyventi.
Tie esminiai dalykai - visų pirma, santykiai tarp žmonių, ir kaip reikia juos puoselėti, vienas kitą gerbti, kokia kalba reikia kalbėti, kad tave lengviau suprastų, kada svarbu už save pastovėti ir išreikšti nuomonę, o kada nusileisti; apskritai emocinis intelektas, kad normalu yra pykti, liūdėti, bet tai tik emocijos! Jos praeina. Aš, būdama beveik dvidešimt trijų, mokausi to kartu su savo trimečiais.
Apie priklausomybes, ir ne kaip jas ,,apeiti", bet kaip į jas nepanirti; apie būdus, kaip išgyventi, kai kažkas nepasiseka, ar kai tenka su kuo nors atsisveikinti; apie dvasingumą ir jo naudą gyvenime; apie nuotykius ir keliones, ir kad tai nebūtinai tik pasilinksminimas - bet ugdo ir globalią pasaulėžiūrą, apskritai ugdo pasaulėžiūrą; apie darbo ir pastovumo svarbą, įgūdžių formavimą - bet ir atsidavimą veiklai, kurią mėgsti; apie pilietiškumą ir iniciatyvumą.
Taip pat ir apie daugybę kitų skirtingų žmogaus santykių su pasauliu - gamta, vaikais, gyvūnais, maistu, namais, bendruomene, amatais, menu - apie grožio ir kūrybos reikšmės sampratą. Apie vartotojiškumą, kuris dabar dažnai eskaluojamas, bet lieka tik sąvoka, o iš tikro mes esame atsakingi už tai, ką perkame, ir už tai, ką išmetame, nes tai visų pasaulio gyventojų (ir ne tik žmonių) bendras turtas. Apie laidas ir filmus, kuriuos žiūrime, kurias dieviname ir dalinamės, priimam kaip pavyzdį, kartais nesuvokdami pasekmių. Ir tikrai yra paprasčiau į viską žiūrėti paviršutiniškai, atbukti, pabambėti.
Bet aš, galima sakyti, taip pat bambu. Bet man pikta ne tiek dėl kitų - visada bus kvailesnių ir protingesnių už mane - man pikta dėl to, kokioje aplinkoje gyvenu aš pati. Pikta dėl intelektualinės, bet ne humaniškos švietimo sistemos, kurioje aš įkliuvau, ir kuri man ,,nesuveikė". Dėl miesto, kurį šiaip aš myliu, kuriame daugybė gero, bet to gero darosi kartais jau per daug - man ima lietis akys dėl žmonių gausos, dėl gausos pramogų, veiklų, darbų, prekių, iš tiesų nesibaigiančių prekių ir nesibaigiančių pakuočių, renginių, reklamų - ir vis tiek, kažkokio nepasitenkinimo tuo, ką turime, žmonėmis, kurie mus supa, kažkokios vienatvės, kurią bandom užslopinti savaitgaliais baruose, pažinčių programėlėse; dėl tų sovietinių degtukų dėžučių, kurios neturi savo kiemo (tik mašinoms sustatyti), kad galėtum tiesiog atsisėsti lauke ir sėdėti - dėl to jaučiuosi kaip kalėjime.
Reikėjo nemažai laiko, kad atrasčiau, jog pasaulis anapus upės yra ir jis ten dar gražesnis. Kiek dar užtruks laiko, kad iš tikrųjų jame apsigyvenčiau ir parodyčiau kitiems?