Iš tikrųjų - šiandien netoli kalno pragydo vieversys (tikriausiai), bet girdėti ir kitų pargrįželių, pasak kalendoriaus, visas keturiasdešimt. Vėl saulelė atkopdama į kalną juokiasi, upeliai bėga į pakalnę, daros lengviau kvėpuoti, vienu žodžiu, šviesa vėl laimėjo prieš tamsą, gyvybė ir tąsa prieš sąstingį.
Mano kalnas - dabar mano namai. ,,Mūs namai - tai mūs tvirtovė, taip sakydavo senoliai" - atsimenu iš vaikiškos knygelės apie vagis. Gera man namie. Čia galiu patogiai įsitaisyti, skaniai valgyti, čia galiu užsiimti knygomis, laiškais ir netvarka, galiu kalbėtis su augalais ir arbatos grybu, galiu svajoti ilgomis, sunkiai tveriamomis žiemos naktimis, kai neužmiegu. Svajoti apie kitus, ateities namus, gal jau nebe ant kalno, galgi slėnyje ar ant plyno lauko, miško proskynoj prie dygliuoto avietyno, kur vėjas neš vandens kvapą tokiomis pavasario dienomis kaip ši. Svajoju apie dalykus, kuriems turėsiu laiko, tokius kaip rauginimas, saulės pasitikimas, siuvimas, sodinimas medžių, kurie saugos mano žemę nuo liūdesio, kai aš išvyksiu. Svajoju apie šunį, su kuriuo tapsime draugais ir norėsis, kad jis gyventų amžinai. Matau gėles, kurios sužydi ir nuvysta, liepų žiedus ir bites, daržą, kuris sunokina man moliūgą ir kaip aš jį lekiu kepti - pirmąjį savo moliūgą! Įsivaizduoju, kaip aš grūdinuosi, bėgioju ir maudausi, kaip imu suprasti gamtos kalbą, kaip guliu pievoj ir liaujuosi bijoti voro šienpjovio. Kaip nustoju gyventi socialiniame tinkle, laukiu draugų ir plikau jiems pievų arbatą, kaip groju: lauke, name, ant kranto upės, auštant rytui ir vidur nakties, visais įmanomais instrumentais, ir paukščiai stebisi jų kalba, bet atskrenda paklausyt, o baigus groti, muzika iki galo nenutyla, šiek tiek jos dar lieka namo kampuose, aviliuose, po šviežio mulčo sluoksniu. Svajoju, kad į mano namus ateitų vaikai - iš visokių pakampių jie susirinktų išgirsti ir kurti garsų, liptų į namelį medyje, skintų mažus pomidoriukus ir dėtų į burną, drauge rištų šieno figūras ir nuleistų jas ant plono siūlo nuo lubų, atsigulę ant žemės žiūrėtume į jas, kaip į atrasto laiko ženklus.
Mano kalnas - dabar mano namai. ,,Mūs namai - tai mūs tvirtovė, taip sakydavo senoliai" - atsimenu iš vaikiškos knygelės apie vagis. Gera man namie. Čia galiu patogiai įsitaisyti, skaniai valgyti, čia galiu užsiimti knygomis, laiškais ir netvarka, galiu kalbėtis su augalais ir arbatos grybu, galiu svajoti ilgomis, sunkiai tveriamomis žiemos naktimis, kai neužmiegu. Svajoti apie kitus, ateities namus, gal jau nebe ant kalno, galgi slėnyje ar ant plyno lauko, miško proskynoj prie dygliuoto avietyno, kur vėjas neš vandens kvapą tokiomis pavasario dienomis kaip ši. Svajoju apie dalykus, kuriems turėsiu laiko, tokius kaip rauginimas, saulės pasitikimas, siuvimas, sodinimas medžių, kurie saugos mano žemę nuo liūdesio, kai aš išvyksiu. Svajoju apie šunį, su kuriuo tapsime draugais ir norėsis, kad jis gyventų amžinai. Matau gėles, kurios sužydi ir nuvysta, liepų žiedus ir bites, daržą, kuris sunokina man moliūgą ir kaip aš jį lekiu kepti - pirmąjį savo moliūgą! Įsivaizduoju, kaip aš grūdinuosi, bėgioju ir maudausi, kaip imu suprasti gamtos kalbą, kaip guliu pievoj ir liaujuosi bijoti voro šienpjovio. Kaip nustoju gyventi socialiniame tinkle, laukiu draugų ir plikau jiems pievų arbatą, kaip groju: lauke, name, ant kranto upės, auštant rytui ir vidur nakties, visais įmanomais instrumentais, ir paukščiai stebisi jų kalba, bet atskrenda paklausyt, o baigus groti, muzika iki galo nenutyla, šiek tiek jos dar lieka namo kampuose, aviliuose, po šviežio mulčo sluoksniu. Svajoju, kad į mano namus ateitų vaikai - iš visokių pakampių jie susirinktų išgirsti ir kurti garsų, liptų į namelį medyje, skintų mažus pomidoriukus ir dėtų į burną, drauge rištų šieno figūras ir nuleistų jas ant plono siūlo nuo lubų, atsigulę ant žemės žiūrėtume į jas, kaip į atrasto laiko ženklus.
Svajoju ir apie savo šeimą, žmogų, su kuriuo man būt paprasta ir jam taip pat, kuris priimtų necivilizuotumą manyje ir už lango, ir šiaip pasvajoju apie magiją, katrą nelengva rasti, akivaizdžiai nulemtą, jei jau lemta: kai nėra neteisingų žodžių į draugystę, nes viskas nuo pradžių aišku, kai palaikius iš ryto žmogaus rankas ir nuėjus sodinti braškių, jos prinoksta saldžiau nei kitos, kai nešalta maudytis eketėje, o grįžus namo ugnis užsidega ne nuo degtuko.
Mylėti žmogų. Man tai kelia dvejopas mintis. Pirma, iš šito jau pats laikas išaugti: kas nors pasidaro įdomus, sulauki skirtingo pobūdžio dėmesio (arba ir pats jį išprovokuoji), tada pasireiškia minčių klampumo sindromas - mintys vis užklimsta ties tuo pačiu žavesio kliedesiu (fenks psichiatrija), jei veiksmas persikelia į tikrovę, pasireiškia švelnus delyras - važiuoji troleibusu, šypsaisi žiūrėdamas į stulpą, švelniai tariant nebesiorientuoji aktualijose, imi vėliau gultis, nuolat tikrini telefoną, dažniau plauni galvą ir t.t. Saugai atseit širdyje atseit kažkokią paslaptį, nesupranti, kaip traktuoti abiejų veiksmus, imi pūsti burbulą, kuris dažniausiai sprogsta. Kas gi tai per žemė - mylėti žmogų? Šiandien ligoninėje klausiausi pasakojant, kad žmogus yra evoliucijos klaida, nes jis gali mąstyti. Klausantis galvojau, kad man rūpi tas atsitiktinis žmogus-klaida, jaučiu jo kančią ir beprasmybę, ir niekaip negaliu jam padėti, nebent mintimis siųsti ramybę ir šviesą į jo širdį. Taip pat šiandien žiūrėjau į vieną nerimastingą vaiką ir jaučiau tokį artumą, kad norėjau atsikąsti jo pirštuko - taip sakydavo man vaikystėje. Grįžau namo, o mama visa pavargusi atnešė pavalgyti, nes aš nervuota, nes man reikia pailsėti. Šitokia meilė žmogui sukuria namus blokiniame daugiabutyje ir mieste, kuria pasaulio namus, kur jauties reikalingas, kur esi atsakingas, kur nori rūpintis erdve, gyvybe, mintimis, kurios, galima sakyti, bendros, keliauja iš vienos galvos į kitą.
,,Būkite laimingi ir darykite laimingus kitus" - rašysiu šventiniuose atvirukuose, gyvendama toj proskynoj prie dygliuoto avietyno, bet kol kas viskas dar labai žemiška, galiu tik pasvajoti eidama nebe ledinėmis miesto plytelėmis, pasidžiaugti, kai kas smagiai pašokdina arba priglaudžia mažą šaltą nosytę, kurios dar nesušildo pirmoji kovo saulė.
,,Būkite laimingi ir darykite laimingus kitus" - rašysiu šventiniuose atvirukuose, gyvendama toj proskynoj prie dygliuoto avietyno, bet kol kas viskas dar labai žemiška, galiu tik pasvajoti eidama nebe ledinėmis miesto plytelėmis, pasidžiaugti, kai kas smagiai pašokdina arba priglaudžia mažą šaltą nosytę, kurios dar nesušildo pirmoji kovo saulė.
