Lauktuvių iš Šveicarijos gavau kremo dėžutės dydžio būgną, ji laikant už kotelio reikia sukioti rankoje, tada prie šonų prikabinti svareliai daužosi ir skamba. Jei laikau būgnelį prieš šviesą, jo viduje matyti ertmė, kurią gaubia membranos. Kažkoks panašus jausmas ir apie mane - kad esu apgaubta centimetro storio oda, o viduje tik mintys apie tai, ką atsimenu iš anksčiau ir ką dar planuoju nuveikti.
Jūra moko klausytis. Iš prigimties buvau linkusi daugiau kalbėti. Privalau išmokti klausytis, jei noriu būti mokytoja. Nelengvas dalykas! Vieni kalba labai garsiai, norisi net kiek palenkti galvą, kad garsas nekristų stačiu kampu į ausis. Užtat kiti - pernelyg tyliai, bet kartu kažkaip oriai, kad, rodosi, nepadoru paprašyti pakartoti.
Yra kalbančių keistai - su tavimi, bet lyg ne tau. Tada jautiesi telegrafininku, kuriam sako: ,,Užrašykite, prašau: ..." ir vardina pačius asmeniškiausius dalykus, o tu tik stovi įpareigotas kažkam juos perduoti. Nemažai tokių, kuriems nejauku tylėti. Įsivaizduoju, kaip jie grįžę namo skuba įsijungti televizorių, kad jo bubenimas nuvilktų tylą nuo žmogaus kaip sunkų, nepatogų apsiaustą.
Yra žmonių, kurie kalba taip, lyg jų žodžiai būtų įkainoti. Taria žodžius lėtai ir rūsčiai, po nedaug, žiūrėdami iš padilbų, lyg bandydami atspėti, ar turėsiu kuo atsilyginti. O būna žmonių, už kurių žodžius atsilyginti norisi, širdimi, kuo greičiau! Bet turiu priminti sau - neverta skubėti, tai tik žodžiai.
Su tuo klausymuisi yra daug užduočių. Pavyzdžiui, sugalvoti klausimą. Arba būdą užkalbinti - nebūtinai turiu galvoje kreiptis į nepažįstamą, bet panašiai kaip už-liūliuoti, kad imtų miegoti, tai čia už-kalbinti - kad imtų kalbėti.
Nuostabu, kaip kai kuriuos užkalbinti lengva - pakanka nusišypsoti. Arba paklausti kelio. Ėjau pėščiomis į Nemirsetą, o ten tokie tušti paplūdimiai. Pamačiau vyresnio amžiaus vyrą, tvirtomis kojomis ir sportiniu džemperiu. Iš žingsnių supratau, kad jam smagu čia būti, ir paklausiau - gal žinot, kur Nemirseta? Man atrodo, jam buvo smagu ir tai, kad aš jo paklausiau. Jis nusišypsojo, taip ne pašaipiai, bet išdykėliškai, visai kaip mano vaikai, kai nenori miegoti, ir pasakė: ,,Na gi čia, panele!". Tada paklausiau jo, kur pažintinis takas. Jis pasakė, kad nė velnio nenumano, bet pakvietė kartu paieškoti.
Kitą kartą buvau žygyje. Užsukom į apgriuvusį dvarą, aš įėjau į vidų, o ten tokia tyla... užsistovėjusi nuo praeito amžiaus. Vaikščiojau per kambarius ir ta tyla tuokart tikrai slėgė. Už manęs įėjo žmogus ir aš pasakiau kažkokią nesamonę: ,,toks jausmas, kad paims ir užgrius plyta ant galvos", ar panašiai. Tas vyras akimirką nustebo, kad ištariau tai lyg niekur nieko, bet greit supratęs, apie ką iš tikrųjų eina kalba, draugiškai linktelėjo galva: ,,bet iš tikrųjų". Ir kai jau buvau nuėjusi į kitą pusę, jis kiek pamąstęs pridūrė: ,,Bet tos nišos viršuje, dar pakankamai tvirtos, kaip nekeista!". Tikrai, dauguma dar laikėsi visai šauniai. Bet viena, tiesiai virš jo galvos, kabojo ant siūlo galo. Ir man pasidarė juokinga, juokdamasi parodžau: ,,ir šita" ir jis taip pat nusijuokė. Štai kaip galima kalbėtis apie nieką.
Ir apie jūrą. Dar užvakar mudvi kalbėjomės, nors daugiau kalbėjo ji, aš labiau klausiausi (ji yra mano mokytoja). Ji man sakė (dar užvakar): ,,daugybė dalykų". Aš nusišypsojau, nes taip vadinasi mano tinklaraštis! Tada nulipau nuo kalno ir parvažiavau namo, kad galėčiau apie tai parašyti.
Jūra moko klausytis. Iš prigimties buvau linkusi daugiau kalbėti. Privalau išmokti klausytis, jei noriu būti mokytoja. Nelengvas dalykas! Vieni kalba labai garsiai, norisi net kiek palenkti galvą, kad garsas nekristų stačiu kampu į ausis. Užtat kiti - pernelyg tyliai, bet kartu kažkaip oriai, kad, rodosi, nepadoru paprašyti pakartoti.
Yra kalbančių keistai - su tavimi, bet lyg ne tau. Tada jautiesi telegrafininku, kuriam sako: ,,Užrašykite, prašau: ..." ir vardina pačius asmeniškiausius dalykus, o tu tik stovi įpareigotas kažkam juos perduoti. Nemažai tokių, kuriems nejauku tylėti. Įsivaizduoju, kaip jie grįžę namo skuba įsijungti televizorių, kad jo bubenimas nuvilktų tylą nuo žmogaus kaip sunkų, nepatogų apsiaustą.
Yra žmonių, kurie kalba taip, lyg jų žodžiai būtų įkainoti. Taria žodžius lėtai ir rūsčiai, po nedaug, žiūrėdami iš padilbų, lyg bandydami atspėti, ar turėsiu kuo atsilyginti. O būna žmonių, už kurių žodžius atsilyginti norisi, širdimi, kuo greičiau! Bet turiu priminti sau - neverta skubėti, tai tik žodžiai.
Su tuo klausymuisi yra daug užduočių. Pavyzdžiui, sugalvoti klausimą. Arba būdą užkalbinti - nebūtinai turiu galvoje kreiptis į nepažįstamą, bet panašiai kaip už-liūliuoti, kad imtų miegoti, tai čia už-kalbinti - kad imtų kalbėti.
Nuostabu, kaip kai kuriuos užkalbinti lengva - pakanka nusišypsoti. Arba paklausti kelio. Ėjau pėščiomis į Nemirsetą, o ten tokie tušti paplūdimiai. Pamačiau vyresnio amžiaus vyrą, tvirtomis kojomis ir sportiniu džemperiu. Iš žingsnių supratau, kad jam smagu čia būti, ir paklausiau - gal žinot, kur Nemirseta? Man atrodo, jam buvo smagu ir tai, kad aš jo paklausiau. Jis nusišypsojo, taip ne pašaipiai, bet išdykėliškai, visai kaip mano vaikai, kai nenori miegoti, ir pasakė: ,,Na gi čia, panele!". Tada paklausiau jo, kur pažintinis takas. Jis pasakė, kad nė velnio nenumano, bet pakvietė kartu paieškoti.
Kitą kartą buvau žygyje. Užsukom į apgriuvusį dvarą, aš įėjau į vidų, o ten tokia tyla... užsistovėjusi nuo praeito amžiaus. Vaikščiojau per kambarius ir ta tyla tuokart tikrai slėgė. Už manęs įėjo žmogus ir aš pasakiau kažkokią nesamonę: ,,toks jausmas, kad paims ir užgrius plyta ant galvos", ar panašiai. Tas vyras akimirką nustebo, kad ištariau tai lyg niekur nieko, bet greit supratęs, apie ką iš tikrųjų eina kalba, draugiškai linktelėjo galva: ,,bet iš tikrųjų". Ir kai jau buvau nuėjusi į kitą pusę, jis kiek pamąstęs pridūrė: ,,Bet tos nišos viršuje, dar pakankamai tvirtos, kaip nekeista!". Tikrai, dauguma dar laikėsi visai šauniai. Bet viena, tiesiai virš jo galvos, kabojo ant siūlo galo. Ir man pasidarė juokinga, juokdamasi parodžau: ,,ir šita" ir jis taip pat nusijuokė. Štai kaip galima kalbėtis apie nieką.
Ir apie jūrą. Dar užvakar mudvi kalbėjomės, nors daugiau kalbėjo ji, aš labiau klausiausi (ji yra mano mokytoja). Ji man sakė (dar užvakar): ,,daugybė dalykų". Aš nusišypsojau, nes taip vadinasi mano tinklaraštis! Tada nulipau nuo kalno ir parvažiavau namo, kad galėčiau apie tai parašyti.