Vieną ankstų ankstų rytą (atostogų metu tai kokia septinta ar pusė aštuonių) pabudau mūsų sodo namelyje. Pažiūrėjau, kad apsiniaukę, galgi net lašnoja, žodžiu - puikus oras dar smagiai pūstelėti į akį. O bet tačiau, intriga intrigėlė, prieš miegą buvau išgėrusi gerą puslitrį pieno su mėlynėmis, taigi galite suprasti, ramiai nebūčiau užmigusi, jei neapsilankyčiau pas nykštukų. O gamta tuo ir puiki, kad nykštukai gyvena ne koridoriuj už kampo, bet iki jų, mano atveju, tenka paėjėti gerus porą šimtų metrų.
Susiradau savo okuliorius, nors iš ryto mano akys ir su jais neveikia kaip reiktų, užsivilkau šortus ir išėjau į ryto ekspediciją. Sakau - ekspediciją dėl to, kad viskas taip paprastai nesibaigė, žodžiu, aš negrįžau ir nepratęsiau savo sapno apie vakarykštį pieno dubenį. Būtų neįprasta, jei manęs nepagautų keista ryto nuotaika su savo pagalbiniais (melsvais lietaus debesimis, kai jie būna paprastai pilki, tyla ir ramybe, kuri apdovanoja sodų bendrijas tik tokį ankstyvą rytą kaip šis, paukščiais ir vandens kvapu).
Susiradau savo okuliorius, nors iš ryto mano akys ir su jais neveikia kaip reiktų, užsivilkau šortus ir išėjau į ryto ekspediciją. Sakau - ekspediciją dėl to, kad viskas taip paprastai nesibaigė, žodžiu, aš negrįžau ir nepratęsiau savo sapno apie vakarykštį pieno dubenį. Būtų neįprasta, jei manęs nepagautų keista ryto nuotaika su savo pagalbiniais (melsvais lietaus debesimis, kai jie būna paprastai pilki, tyla ir ramybe, kuri apdovanoja sodų bendrijas tik tokį ankstyvą rytą kaip šis, paukščiais ir vandens kvapu).
Taigi aš apsisukau, pamiršusi, kaip atrodau iš ryto (nors iš tikrųjų lyg man tai labai rūpėtų), ko ką tik norėjau ir nuspirginau prie upės. Kadangi šis pasakojimas pilnas netikėtumų, galiu dar pasakyti, ką veikiau prie upės. Sėdėjau. Dar žiūrėjau, kaip ji teka, apie upės ilgesį galima paskaityti plačiau (žr. Miliauskaitės, Kajoko, Marcinkevičiaus kūrybą). Galėčiau parašyti kažką gražaus ir aš, tačiau dabar man vidurio mokslų krizė:) - smagu taip žaisti žodžiais. Dar, pamenu, mąsčiau apie suoliukus, kadangi sėdėjau ant suoliuko, kurį matyt bus padaręs mano senelis. Galvojau, kad šaunus dalykas yra suoliukai. Žmonės štai nukerta medį ir sukala jį gulsčiai, pastatydami vaizdingoje vietoje į tą pusę, kur, mano, bus gražiausia kažkam atsisėdus žiūrėti. Tas suoliukas, žinoma, į upę. Aišku, būna suoliukai ir į esfaltą, bet vasaros metu stengiuosi apie juos negalvoti. Galiausiai, suoliukai, tai kaip mašinoms yra ženklas - STOP, tai kažkas panašaus žmogui, tik lengvesne forma. Atseit, stop, beeidamas čia galėtum ir prisėsti, o brolyti! - ko tai netikėtai čia dar ir upė plaukia, į kurią gali pažiūrėti. Na puikūs tie seneliai su savo suoliukais. Bet čia dar ne pabaiga.
Tose apylinkėse esu įpratusi prie įvairių paukščių balsų - pavyzdžiui, meleta tuksendama į medį išgauna tokį garsą, kaip pagaliuku brauktum per medinę tvorą. Kažkokie paukščiukai čirpia kaip užviręs virdulys. Arba laumžirgiai dūzgia. Visokių garsų kratalynė. Bet tarp jų vis aiškiau girdėjau tokį "ščiuch ščiuch ščiuch", kuris panašus į dalgiu pjaunamos žolės garsą. Pagalvojau, negi iš tiesų? Koks čia sodininkas darbštuolis, anksti rytą kėlęs (anei kokį saule žadinantį rytą, bet štai tokį, dėkingą miegui), šienauja bendros nuosavybės plotus prie upės. Įsivaizduoju kaimyną Romą, vyrą, įpusėjusį šeštą dešimtį, retkarčiais apsipykstantį su žmona ir atsikėlusį pamąstyti, pensininką žveją Saulių, laukianti, kol vanduo nusistovės po ryto maudynių... Pakylu, suku takeliu namo, žiūriu: ogi ten jaunuolis rankose sukinėja dalgį, lengvai, lygiai, ščiuch ščiuch ščiuch, ramus kaip tas mėlynas dangus, visai ne pilkas. Apsimetu, kad nenustembu, sakau ,,labas rytas" lyg kasryt sutikčiau berniuką mosuojantį dalgiu, lyg tai būtų įprasta mūsuose ir praeinu pro šalį.
Tik paėjusi dar truputį į priekį atsidūstu - dar yra keistuolių šiose apylinkėse, o jau buvau suabejojusi. Gal tik reikia kiek toliau paėjėti, kiek anksčiau atsikelti, o jie pykšt ir išlįs su savo ,,pričindalais", kaip kad sako mano močiutė.