Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Noriu vandens, medžių ir vėjo

Kokie žodžiai nesensta? Ar tai žodžiai, kuriais vadiname žmones, ar kuriais dėkojame už gerą, ar žodžiai, kuriais bandome apsakyti, kaip ilgu sėdėti ežero akivaizdoje? Vakarais tupiu sename kaip gyvenimas namo balkone, ir galvoju, kiek daug savo žodžių norėčiau išmesti. Gal jei pasiliktų tik tie svarbiausi, liktų mažiau painiavos?

Aš norėčiau namų! Kur vanduo, medžiai ir vėjas. Kodėl aš jų neturiu? Juk tai kiekvienos gyvasties prigimtinė teisė - turėti namus. Namie turėčiau daug ką veikti - melsti rytą šviesos į mano langus, o vakaro - šilumos nakčiai. Reikėtų nuolat laukti ko nors užsukant. Kol laukčiau, rinkčiau žoleles, kurios gydo svečių rūpesčius. Plikyčiau jas, džiovinčiau, žiemą gailiai žiūrėčiau, ilgėdamasi vasaros. Dar aš globočiau vandenis, medžius ir vėją savo namuose, pasikeisdami sektume vieni kitiems pasakas, kurių žodžiai nesensta.
Gal kas žinote daugiau benamių? Aš su jais mielai sukurčiau laužą, kur degintume viską, kas blizga, viską, kas žada ir į niekur neveda. Pasaulio apžavai, argi jūs ne vienadieniai... Iš jūsų visų nei vienai lentai neužtektų mano namui statyti.
Dar į mano namus vakare užsuktų ežys. Vos nepamiršau pasakyti.

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ant kalno regiu anapus upės

Vėl man norisi rašyti. Norėčiau, kad mano žodžiai būtų svarūs, nesaldūs, ne pernelyg rimti. Norėčiau, kad kažkas juos lygiai taip ir perskaitytų. Jau kurį laiką galvoje suku V. Kukulo eilutes "Aš pavargau, ir tai labiau nei meilė atveria".

Ryto žmogus

   Vieną ankstų ankstų rytą  (atostogų metu tai kokia septinta ar pusė aštuonių) pabudau mūsų sodo namelyje. Pažiūrėjau, kad apsiniaukę, galgi net lašnoja, žodžiu - puikus oras dar smagiai pūstelėti į akį. O bet tačiau, intriga intrigėlė, prieš miegą buvau išgėrusi gerą puslitrį pieno su mėlynėmis, taigi galite suprasti, ramiai nebūčiau užmigusi, jei neapsilankyčiau pas nykštukų. O gamta tuo ir puiki, kad nykštukai gyvena ne koridoriuj už kampo, bet iki jų, mano atveju, tenka paėjėti gerus porą šimtų metrų.

Ant kalno pavasario atgarsiai

Iš tikrųjų - šiandien netoli kalno pragydo vieversys (tikriausiai), bet girdėti ir kitų pargrįželių, pasak kalendoriaus, visas keturiasdešimt. Vėl saulelė atkopdama į kalną juokiasi, upeliai bėga į pakalnę, daros lengviau kvėpuoti, vienu žodžiu, šviesa vėl laimėjo prieš tamsą, gyvybė ir tąsa prieš sąstingį.

Nuo kalno girdėti jūra

Lauktuvių iš Šveicarijos gavau kremo dėžutės dydžio būgną, ji laikant už kotelio reikia sukioti rankoje, tada prie šonų prikabinti svareliai daužosi ir skamba. Jei laikau būgnelį prieš šviesą, jo viduje matyti ertmė, kurią gaubia membranos. Kažkoks panašus jausmas ir apie mane - kad esu apgaubta centimetro storio oda, o viduje tik mintys apie tai, ką atsimenu iš anksčiau ir ką dar planuoju nuveikti. Jūra moko klausytis. Iš prigimties buvau linkusi daugiau kalbėti. Privalau išmokti klausytis, jei noriu būti mokytoja. Nelengvas dalykas! Vieni kalba labai garsiai, norisi net kiek palenkti galvą, kad garsas nekristų stačiu kampu į ausis. Užtat kiti - pernelyg tyliai, bet kartu kažkaip oriai, kad, rodosi, nepadoru paprašyti pakartoti.

Martynas Vainilaitis

RASOŠVENTĖ Padvelkia paparčiais Tą naktį vėsa. Žiedais karūnuota Ateina Rasa. Ant vieno žolyno Lakštingala gieda, Ant kito - mėnulis Pavirsta į žiedą.