Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Aš einu ieškoti vėjo, - šitaip tarė ir išėjo

SENELĖ IR ONELĖ

 Liko namuose senelė
Ir maža maža Onelė.

Senutėlė mezga,
Pasakėlę rezga:

- Kartą vėjas niekadėjas
Kiaurą dieną pūtė...
- Ar matei, senele, vėją? - 
Klausia jos Onutė.

 - Nemačiau, vaikeli; taigi
Pūtė, kol pabodo.
O kai pūst, begėdis, baigė -
Įšliaužė į sodą.

Ir papurtė kriaušę seną,
Pačią nuoskaniausią...

- Gal žinai, kur jis gyvena? -
Vėl Onelė klausia.

Bet senelei siūlas trūko
Ir iš rankų jai paspruko.

Kamuolys nuo kelių krito
Ir po lova nusirito.

Senutėlė atsikėlė -
Ir nutrūko pasakėlė.

O anūkė susimąstė,
Kur ir kaip tą vėją rasti.

Kas jį matė, kas jį žino?
Gal jis pučia iš beržyno?

Kas per naktį trankos
Po langais?
Ar to vėjo rankos
Su nagais?

Ar jis neužmiega
Niekada?
Ar balta kaip sniegas
Jo barzda?

Kai jis pasipūtęs
Plėš lapus,
Ar tiktai saulutės
Neužpūs?

Ir Onelė susimąstė,
Kur ir kaip tą vėją rasti.

Apsigaubusi skarelę,
Ji išsiruošė į kelią.

- Aš einu ieškoti vėjo, - 
Šitaip tarė ir išėjo.

 J. Marcinkevičius, iš ,,Vėjo pasakos"

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ant kalno regiu anapus upės

Vėl man norisi rašyti. Norėčiau, kad mano žodžiai būtų svarūs, nesaldūs, ne pernelyg rimti. Norėčiau, kad kažkas juos lygiai taip ir perskaitytų. Jau kurį laiką galvoje suku V. Kukulo eilutes "Aš pavargau, ir tai labiau nei meilė atveria".
Skaityti toliau »

Ryto žmogus

   Vieną ankstų ankstų rytą  (atostogų metu tai kokia septinta ar pusė aštuonių) pabudau mūsų sodo namelyje. Pažiūrėjau, kad apsiniaukę, galgi net lašnoja, žodžiu - puikus oras dar smagiai pūstelėti į akį. O bet tačiau, intriga intrigėlė, prieš miegą buvau išgėrusi gerą puslitrį pieno su mėlynėmis, taigi galite suprasti, ramiai nebūčiau užmigusi, jei neapsilankyčiau pas nykštukų. O gamta tuo ir puiki, kad nykštukai gyvena ne koridoriuj už kampo, bet iki jų, mano atveju, tenka paėjėti gerus porą šimtų metrų.
Skaityti toliau »

Ant kalno pavasario atgarsiai

Iš tikrųjų - šiandien netoli kalno pragydo vieversys (tikriausiai), bet girdėti ir kitų pargrįželių, pasak kalendoriaus, visas keturiasdešimt. Vėl saulelė atkopdama į kalną juokiasi, upeliai bėga į pakalnę, daros lengviau kvėpuoti, vienu žodžiu, šviesa vėl laimėjo prieš tamsą, gyvybė ir tąsa prieš sąstingį.
Skaityti toliau »

Nuo kalno girdėti jūra

Lauktuvių iš Šveicarijos gavau kremo dėžutės dydžio būgną, ji laikant už kotelio reikia sukioti rankoje, tada prie šonų prikabinti svareliai daužosi ir skamba. Jei laikau būgnelį prieš šviesą, jo viduje matyti ertmė, kurią gaubia membranos. Kažkoks panašus jausmas ir apie mane - kad esu apgaubta centimetro storio oda, o viduje tik mintys apie tai, ką atsimenu iš anksčiau ir ką dar planuoju nuveikti. Jūra moko klausytis. Iš prigimties buvau linkusi daugiau kalbėti. Privalau išmokti klausytis, jei noriu būti mokytoja. Nelengvas dalykas! Vieni kalba labai garsiai, norisi net kiek palenkti galvą, kad garsas nekristų stačiu kampu į ausis. Užtat kiti - pernelyg tyliai, bet kartu kažkaip oriai, kad, rodosi, nepadoru paprašyti pakartoti.
Skaityti toliau »

Martynas Vainilaitis

RASOŠVENTĖ Padvelkia paparčiais Tą naktį vėsa. Žiedais karūnuota Ateina Rasa. Ant vieno žolyno Lakštingala gieda, Ant kito - mėnulis Pavirsta į žiedą.
Skaityti toliau »