Koks įdomus žmonių primestas įsipareigojimas žvaigždei - rodyti jiems kelią čia, apačioje, kai mūsų žemiški keliai, gali būti, žvaigždės visai nedomina.
Kaip manęs nedomina žmogaus sugalvoti sąstatai ir greit besikeičiančios santvarkos; požeminiai, vienpusiu susitarimu pripažinti miglotos materijos pasauliai; ilgametė senolių lūpomis perduota patirtis, jei ji siaura pažiūrėjus ir bent kiek įsijautus - lengvai nuneigiama.
Gyvenimas man kiek kitoks. Jei prisiminsime naujai sudėtas parketlentes ant suplūktos aslos - kartais nutinka taip, kad jos ima ir kiek atšoka į viršų. Yra kažkokio panašumo!
Žiūriu į nedidelį, apvalų, gludinto akmens šulinėlį ant upės šlaito ir į jį krentantį natūraliai gamtos sukurtą vandens taką iš pernykščių lapų, šakelių, parūdijusios samanos; lašai bėga takeliu ir virpėdami krinta į pakrypusį šulinį, išgaudami įvairaus aukščio garsus. Kai randu tokį, ar panašaus įspūdingumo dalyką ant begalinių platybių - slėnių, upių, vėl slėnių, laukų ir bepradedančių busti miškų - aiškiai suprantu, kad gyvenimas yra truputį daugiau, aukščiau visko, jis kaip parketlentės, kurios nežymiai atšoksta nuo lygaus paviršiaus; tik negalėčiau pasakyti, kad jis būna lengvas.
Kaip manęs nedomina žmogaus sugalvoti sąstatai ir greit besikeičiančios santvarkos; požeminiai, vienpusiu susitarimu pripažinti miglotos materijos pasauliai; ilgametė senolių lūpomis perduota patirtis, jei ji siaura pažiūrėjus ir bent kiek įsijautus - lengvai nuneigiama.
Gyvenimas man kiek kitoks. Jei prisiminsime naujai sudėtas parketlentes ant suplūktos aslos - kartais nutinka taip, kad jos ima ir kiek atšoka į viršų. Yra kažkokio panašumo!
Žiūriu į nedidelį, apvalų, gludinto akmens šulinėlį ant upės šlaito ir į jį krentantį natūraliai gamtos sukurtą vandens taką iš pernykščių lapų, šakelių, parūdijusios samanos; lašai bėga takeliu ir virpėdami krinta į pakrypusį šulinį, išgaudami įvairaus aukščio garsus. Kai randu tokį, ar panašaus įspūdingumo dalyką ant begalinių platybių - slėnių, upių, vėl slėnių, laukų ir bepradedančių busti miškų - aiškiai suprantu, kad gyvenimas yra truputį daugiau, aukščiau visko, jis kaip parketlentės, kurios nežymiai atšoksta nuo lygaus paviršiaus; tik negalėčiau pasakyti, kad jis būna lengvas.