Paskaičiau, ką pažįstamas rašė savo bloge (jis daug juokauja, visai juokingai, ne taip kaip aš, ilgomis pastraipomis su pasikartojančiomis peripetijomis ir amžinu bambėjimu ant visuomenės ir šiųmečių tendencijų) ir pagalvojau, tikrai, gana bambėti. Visko po biški.
Dar norėjau pasakyti, kodėl dalinuosi ir rašau neapčiuopiamos naudos tinklaraštį, ir kodėl ,,ant kalno".
Dalinuosi - nes šių laikų žmogus kaip niekad anksčiau yra apdovanotas galimybe virtualiai dalintis dalykais, o man mintimis dalintis patinka labiau, nei įvairiai užfiksuotais veido rakursais. Ir dar pagalvojau, kad būna įdomu užsukti ir paskaityti kitų žmonių mintis, kai jie nesimaivydami jas sudeda į žodžius, kuriems neranda vietos ir laiko kasdienybėj. Kiti moka bais gražiai piešti - nupiešia su pieštuku tris žmogeliukus ir supranti daugybę dalykų pažiūrėjus. Ale aš piešti nemoku, o rašyti sėkmingai su draugais išmokau pradinėj mokykloj, tai taip patiko, kad ir nesustojau. Kaip ir skaityti, beje. Smagu žiūrėti į kokius tai juokingus paraitymus, ir suprasti, ką tūlas ten norėjo pasakyt, tik nepasakė, nes negalėjo dėl priežasčių, o užrašė.
O ,,ant kalno" todėl, nes mėgstu lyg palipėjus stebėti - save, kuo gyvenau anksčiau, ar judu į priekį; bet ne tik save, viską stebėt. Pasaulis šiaip didelis, ale nesunku pernelyg įsijausti į mažą rolę (šitą jau labai emocingai aiškinau prieš pusantrų metų pristatyme, reiškia, nejudu į priekį). O jei mažiau literatūriškai, tai ,,ant kalno" dėl to, kad užaugau Kalnų gatvėje ir dabar gyvenu Antakalnyje. Apie kalno idilę noriai papasakočiau tada, kai visa šlapia stumiuosi dviratį į darbą Filaretų viršūnėje.
Dabar suėmė toks miegas, nors griūk. O griūti net nereikia, nes ir taip visą vakarą leidžiu lovytėje. Norėjau daug visko parašyti. Baigiantis birželiui, norėjau parašyti įrašą "nuo kalno matyti birželis ir lietus lietus lietus", bet juokinga, nes liepą matyti ne kas kita. Nors kai daugiau laiko būni lauke, pamatai, kad įvairus tas oras, nėr čia ko verkti, o tie potvyniai tai dar biški ir adrenalino priduoda.
Bet šiaip birželis man šįmet iš tikrųjų įvyko, ne taip, kaip pastaruosius ketverius metus, įvyko ne tik egzai, bet ir kiti dalykai. Tarkim, plaukiau valtele ežerų takais (skamba subtiliai, bet prisitryniau mazolius, tada rodžiau visiems, visi sakė ,,oho"), kitąsyk vėl plaukiau per ežerą, bet jau be valties, o rankomis iki salos, kuri buvo super laukinė ir šlapia, bet laužas buvo toks didelis, kad išdžiovino visą salą (arba sala buvo labai maža), miegojau palapinėj kaip kokioj pirty ant naujo pripučiamo kilimėlio - štai kokia aš stovyklautoja.
Dar maudžiausi upėje vardu Saidė, kurioj gylis iki kojos kulniuko. Na juokauju, galima rasti truputį giliau, ji labai akmenuota, ir ten susidaro tokie nedideli kriokliai - o ko ne spa. Ir ten dar yra Stirnių piliakalnis, ant kurio užlipi ir norisi susiplanuoti gyvenimą tokį pat gražų kaip vaizdas, kurį matai.
Dar aplankiau Dusetas ir ten du kartus kiaurai permirkau, o kartą iki pusės, po to ėmiau kosėti, pasak liudininkių, kaip senas diedas, kartais rytais taip užsikosėdavau, kad galvodavau, tikrai iškosėsiu ką nors įdomaus, bet vis nepavykdavo.
Bet tose Dusetose be kita ko, pasiklydusi pievose, radau neseniai apleistą viensodį numeriu 3, dar su užuolaidom ir kažkuo ant palangės. Žolė buvo labai aukšta, vietom iki pažastų, ir man pasidarė baisu, kad tos užuolaidėlės sukrutės ir kas nors pažvelgs į mane, skendinčią tose žolėse. Bet po to nuotykio lyg drėgmė į kaulus, tai šiuo atvejų į galvą - įsigėrė tas vienišos sodybos vaizdas. Mačiau ten mergaitę, vilkinčią dabar jau ansamblišką prieskonį įgavusius rūbus, ryte ji prausėsi rasa ir rišo juostą sau ant juosmens, brido per pievą pro gėles, medžius ir paukščius, gal jų net nebematydama, nes tai neatsiejama ir taip arti jos, kaip plaukeliai ant rankų. Tai pakankamai galinga, reik pasakyti, kai matai žalius tolius ir nieko daugiau, tai mane, pasilikusią vieną, jie paprasčiausiai gąsdina. O anksčiau gal atliko visas žmogui reikalingas funkcijas.
Lydima tokių štai minčių, šiandien rinkau pievoj gėles ir didžiavausi vieną kitą atpažindama. Galvojau, oho, liepa, gerai varai, jei rinktų, kieno margiausia prijuostėlė kaime, laimėtum be konkurso.
Bet dabar jau laikas miegui. Vis sapnuoju, kad keliauju, bet dabar, kiek matyti - darbo dienos ir savaitės.
Dar norėjau pasakyti, kodėl dalinuosi ir rašau neapčiuopiamos naudos tinklaraštį, ir kodėl ,,ant kalno".
Dalinuosi - nes šių laikų žmogus kaip niekad anksčiau yra apdovanotas galimybe virtualiai dalintis dalykais, o man mintimis dalintis patinka labiau, nei įvairiai užfiksuotais veido rakursais. Ir dar pagalvojau, kad būna įdomu užsukti ir paskaityti kitų žmonių mintis, kai jie nesimaivydami jas sudeda į žodžius, kuriems neranda vietos ir laiko kasdienybėj. Kiti moka bais gražiai piešti - nupiešia su pieštuku tris žmogeliukus ir supranti daugybę dalykų pažiūrėjus. Ale aš piešti nemoku, o rašyti sėkmingai su draugais išmokau pradinėj mokykloj, tai taip patiko, kad ir nesustojau. Kaip ir skaityti, beje. Smagu žiūrėti į kokius tai juokingus paraitymus, ir suprasti, ką tūlas ten norėjo pasakyt, tik nepasakė, nes negalėjo dėl priežasčių, o užrašė.
O ,,ant kalno" todėl, nes mėgstu lyg palipėjus stebėti - save, kuo gyvenau anksčiau, ar judu į priekį; bet ne tik save, viską stebėt. Pasaulis šiaip didelis, ale nesunku pernelyg įsijausti į mažą rolę (šitą jau labai emocingai aiškinau prieš pusantrų metų pristatyme, reiškia, nejudu į priekį). O jei mažiau literatūriškai, tai ,,ant kalno" dėl to, kad užaugau Kalnų gatvėje ir dabar gyvenu Antakalnyje. Apie kalno idilę noriai papasakočiau tada, kai visa šlapia stumiuosi dviratį į darbą Filaretų viršūnėje.
Dabar suėmė toks miegas, nors griūk. O griūti net nereikia, nes ir taip visą vakarą leidžiu lovytėje. Norėjau daug visko parašyti. Baigiantis birželiui, norėjau parašyti įrašą "nuo kalno matyti birželis ir lietus lietus lietus", bet juokinga, nes liepą matyti ne kas kita. Nors kai daugiau laiko būni lauke, pamatai, kad įvairus tas oras, nėr čia ko verkti, o tie potvyniai tai dar biški ir adrenalino priduoda.
Bet šiaip birželis man šįmet iš tikrųjų įvyko, ne taip, kaip pastaruosius ketverius metus, įvyko ne tik egzai, bet ir kiti dalykai. Tarkim, plaukiau valtele ežerų takais (skamba subtiliai, bet prisitryniau mazolius, tada rodžiau visiems, visi sakė ,,oho"), kitąsyk vėl plaukiau per ežerą, bet jau be valties, o rankomis iki salos, kuri buvo super laukinė ir šlapia, bet laužas buvo toks didelis, kad išdžiovino visą salą (arba sala buvo labai maža), miegojau palapinėj kaip kokioj pirty ant naujo pripučiamo kilimėlio - štai kokia aš stovyklautoja.
Dar maudžiausi upėje vardu Saidė, kurioj gylis iki kojos kulniuko. Na juokauju, galima rasti truputį giliau, ji labai akmenuota, ir ten susidaro tokie nedideli kriokliai - o ko ne spa. Ir ten dar yra Stirnių piliakalnis, ant kurio užlipi ir norisi susiplanuoti gyvenimą tokį pat gražų kaip vaizdas, kurį matai.
Dar aplankiau Dusetas ir ten du kartus kiaurai permirkau, o kartą iki pusės, po to ėmiau kosėti, pasak liudininkių, kaip senas diedas, kartais rytais taip užsikosėdavau, kad galvodavau, tikrai iškosėsiu ką nors įdomaus, bet vis nepavykdavo.
Bet tose Dusetose be kita ko, pasiklydusi pievose, radau neseniai apleistą viensodį numeriu 3, dar su užuolaidom ir kažkuo ant palangės. Žolė buvo labai aukšta, vietom iki pažastų, ir man pasidarė baisu, kad tos užuolaidėlės sukrutės ir kas nors pažvelgs į mane, skendinčią tose žolėse. Bet po to nuotykio lyg drėgmė į kaulus, tai šiuo atvejų į galvą - įsigėrė tas vienišos sodybos vaizdas. Mačiau ten mergaitę, vilkinčią dabar jau ansamblišką prieskonį įgavusius rūbus, ryte ji prausėsi rasa ir rišo juostą sau ant juosmens, brido per pievą pro gėles, medžius ir paukščius, gal jų net nebematydama, nes tai neatsiejama ir taip arti jos, kaip plaukeliai ant rankų. Tai pakankamai galinga, reik pasakyti, kai matai žalius tolius ir nieko daugiau, tai mane, pasilikusią vieną, jie paprasčiausiai gąsdina. O anksčiau gal atliko visas žmogui reikalingas funkcijas.
Lydima tokių štai minčių, šiandien rinkau pievoj gėles ir didžiavausi vieną kitą atpažindama. Galvojau, oho, liepa, gerai varai, jei rinktų, kieno margiausia prijuostėlė kaime, laimėtum be konkurso.
Bet dabar jau laikas miegui. Vis sapnuoju, kad keliauju, bet dabar, kiek matyti - darbo dienos ir savaitės.