Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

dienraštis Vasara

ūūū
birželio 22

Girdžiu, kaip lyja. Gamta būtų norėjusi, kad anksčiau tai parašyčiau, bet galiu tik dabar – po ilgo laiko pagaliau lyja. Ir yra kuo kvėpuoti. Visiems palengvės po tokio lietaus – mažoms ir didesnės žolytėms, šakniastiebiams po žeme, susiraukšlėjusioms samanoms, upėms. Uogos iškart pradės sirpinti saldesnį minkštimą, liepos kvepės toli toli... Taip toli, kad aš imsiu užuosti artėjantį mėnesį, kuris pasuka tolyn ir mano metų ratą.

Galėtų po sausros visada ateiti lietus. Net sausiausiose žemės kampeliuose, galėtų kartais nutikti lietus. Per discovery mačiau, kad ten, kur dabar Saharos dykuma, kažkada plytėjo didžiuliai ežerai – beveik jūros, upės ten nešė vandenį ... Prieš daug tūkstančių metų. Bet tada Žemė vos vos pakeitė savo pasvirimo kampą ir viskas pasikeitė – saulė kitaip krito į žemę, vanduo sutriko ir pabėgo, palikęs po savim rudą bekraštį plynį.

Bet kaip gerai, kad bent čia lyja. Palengvėjo ir man. Nebereikia galvoti skaidrėmis ir konspektais. Apskritai, dabar vienintelis mano darbas – mažiau sukti galvą. Baisu būtų, jei atsisuktų galva. Rašau ir juokiuosi. Nors kas čia juokingo, ko tik pasaulyje nebūna. Nebūna vasaros, po to, kai baigiasi vasara. Kažkam nebūna duonos, kažkam – meilės. Arba nebūna lietaus, kiek beprašytum dangų. O tada reikia amžinai galvoti skaidrėmis ir konspektais. Brrrr


ūūū
birželio 29

Sėdžiu ant savo suoliuko prie upės ir galvoju, kad mėgstu rašyti ir norisi rašyti, bet turbūt niekad neišmoksiu parašyti to, ką dabar matau ir to, ką jaučiu.

Nežinau. Norėjau papasakoti apie nuotykius – kaip nuvažiavau į miško festivalį ir sugebėjau užrakinti mašiną iš vidaus; sėdėjau prie laužo ir supratau, kaip šaunu yra tiesiog groti drauge su kitais žmonėmis ir kaip bijau tai daryti; kad sutikau gerų žmonių ir kaip mes pirkome kalną daržovių Anykščių IKI, ir kaip mes laužėme mano mašiną. Norėjau papasakoti, kaip grįžus į Raseinius pasistačiau kieme namelį (pamokyta draugės) ir iki pat užmiegant žiūrėjau į dangų; po to atvažiavau į tikrą namelį prie upės ir čia patekau į makabrišką vakarą pas kaimynus, su kruvinuoju mėnuliu (šiaip labai retai, sakė, toks būna), smūginiais kokteiliais ir žiniomis apie telegoniją, grynakraujus ir gyvenimo numerologiją. Ir dar norėjau parašyti apie tai, kaip vėl keliavau kitapus upės ir buvo tokia graži vasaros diena, pieva įkaitusi su visom savo žolelėm iki žemės, ir aš ėjau tomis platumomis ligi pat vaikystės, gaudžiau stirnas, paukščius ir drugius, rinkau paprasto gyvenimo džiaugsmo kupinas jonažoles ir buvau laiminga.

Draugai, ar jums lengva neprisirišti prie dalykų? Vienas žmogus rašė, kad jei jis ima perdėm prie ko prisirišti – minties, norų, besaikio darbo, žmogaus, laukimo, technologijų, na bet ko – tada stengiasi daugiau būti prie vandens. Ir aš taip darau. Daug daug maudausi, einu palei upę, sėdžiu prie upės. Čia, kur esu, svajonės kitokios. Ypač tose pievose – skrieja greit ir lengvai, dar spėdamos nusijuokti, atseit, gyvenimas tai nuotykis. Tai aš manau, kad kartais galima sau leisti taip galvoti. Ir džiaugtis. O kartais galima leisti paliūdėti. Nuoširdžiai stebiuosi, kaip tam pačiam pasauly ir tame pačiame žmoguj gali tilpti tiek sumautų dienų ir tiek gražių. Ir tiek energijos apie tai galvoti.



ūūū
liepos 5-10

Jau kuris laikas dažnai kalbu apie vieną dalyką. Jo dėka galima suprasti, kad gyvenimas nėra tik kėlimasis ir dušas, ,,Labas rytas" per LTV, ėjimas darban, ėjimas iš darbo, vakarienė, savaitgalį - išvyka ir susitikimas su draugais. Tas dalykas sunkiai nusakomas, tačiau apytiksliai tariant -  mažytė šventė kasdienoje, akimi neįžiūrima mažuma pakylėjanti nuo žemės.

Visa Dainų šventės savaitė buvo kažkokia šventiška. Aš suprantu, kad tai ir turėjo būti šventė, tačiau kalbu ne apie dalyvių masiškumą, apšvietimą ir bruzdesį, vedėjų patosą ar dainų pakilumą. Gal tai dėl to, kad ši buvo pirmoji, kurią mačiau ne per televizorių, o viską stebėjau, visur dalyvavau ir jaudinausi nešdama savo krašto kostiumą. Vaikščiojau po Bernardinų sodą ir galvojau, kad keliauju laiku - visi su tautiniais rūbais, kur pasisuksi - rateliai, vaikų dainos, aidi sutartinių ir daugiabalsių dainų pynės. Bet labiausias buvo ansamblių vakaras. Nieko čia nepapasakosi, tik štai...

Dabar skaitau puikią knygą. Vieną iš tų, kai galvoji – pagaliau tave radau! O kaip smagu, kai gali tai pasakyti – su knygomis, dienomis, žmonėmis ir kitais dalykais. Visais tais, kurie verčia širdį plakti stipriau (taip, šitai sugalvojau ne aš, o knyga, bet aš panorau užsirašyti tokius dalykus, nes pastaruoju metu tik apie tai ir kalbu, o gal ir tave tai paskatins pastebėti, nepamiršti, pasidžiaugti):  

☄ Anne Abile-Gal knyga ,,Ką veiksime šiandien"
☄ Visas ansamblių vakaras
☄ Vaikščioti po miestą užsimerkus (pro miesto muzikantus, kvepiančias kavines ir kepyklėles, parką, siauras ir senų plytelių gatves)
☄ Aksominis bansuri fleitos garsas
☄ Su ansambliu dainuoti partizanų dainas ir matyti, kaip kažkas braukia ašarą
☄ Kai norėdamas pranešti apie kelionę į Olandiją apsirengi olandų rinktinės marškinėliais ir atsineši sumuštinių su olandišku sūriu (šitai iš filmo:)
☄ Kalbėti atvirai po senomis liepomis
☄ Švenčiant draugės mokslų baigimą atrasti mieste su tuo susijusius slėpinius
☄ Būrimas iš žydinčių žolynų
☄ Giedoti himną susikibus su nepažįstamais
☄ Stebėti šalia giedantį, lazdele pasirėmusį senelį, į atlapą įsisegusį trispalvę, vienui vieną tarp gausybės žmonių pievoje prie estrados
☄ Žiūrėti keliaujančios draugės videoblogą
☄ Naminis limonadas vidiniame kiemelyje
☄ Po ilgo laiko pamatyti arba per telefoną išgirsti svarbaus žmogų balsą
☄ Laikyti rankose ką tik nusipirktą duonos raugo švilpynę
☄ Kai reikia atsisveikinti
☄ Lukiškių aikštėje išgirsti saksofoną, kažkuriame iš langų grojantį tas pačias melodijas kaip ir tu

Dabar pagalvojau, kad panašų sąrašą šimtmečiui sudarinėjo merginos iš ,,Kurikuri" puslapio feisbuke, nors buvau ir pamiršusi. O šiaip tai man vis norisi pasidžiaugti žmonėmis, su kuriais esame praleidę daugiau ar mažiau laiko, iš kurių esu gavusi mažesnių ar didesnių pamokų, nes kaip sakė draugė, kiekvienas mes esam žinutė vienas kitam. Tai dėka jūsų galiu sudarinėti tokius sąrašėlius ir truputį suskysti per gimtadienį ar šiaip, dienomis kaip ši. Ir atsiprašau, jei kada elgiausi neapgalvotai, netinkamai.

Susirašysime rudenį, tegu internetiniai portalai ilsisi :) 


Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ant kalno regiu anapus upės

Vėl man norisi rašyti. Norėčiau, kad mano žodžiai būtų svarūs, nesaldūs, ne pernelyg rimti. Norėčiau, kad kažkas juos lygiai taip ir perskaitytų. Jau kurį laiką galvoje suku V. Kukulo eilutes "Aš pavargau, ir tai labiau nei meilė atveria".

Ryto žmogus

   Vieną ankstų ankstų rytą  (atostogų metu tai kokia septinta ar pusė aštuonių) pabudau mūsų sodo namelyje. Pažiūrėjau, kad apsiniaukę, galgi net lašnoja, žodžiu - puikus oras dar smagiai pūstelėti į akį. O bet tačiau, intriga intrigėlė, prieš miegą buvau išgėrusi gerą puslitrį pieno su mėlynėmis, taigi galite suprasti, ramiai nebūčiau užmigusi, jei neapsilankyčiau pas nykštukų. O gamta tuo ir puiki, kad nykštukai gyvena ne koridoriuj už kampo, bet iki jų, mano atveju, tenka paėjėti gerus porą šimtų metrų.

Ant kalno pavasario atgarsiai

Iš tikrųjų - šiandien netoli kalno pragydo vieversys (tikriausiai), bet girdėti ir kitų pargrįželių, pasak kalendoriaus, visas keturiasdešimt. Vėl saulelė atkopdama į kalną juokiasi, upeliai bėga į pakalnę, daros lengviau kvėpuoti, vienu žodžiu, šviesa vėl laimėjo prieš tamsą, gyvybė ir tąsa prieš sąstingį.

Nuo kalno girdėti jūra

Lauktuvių iš Šveicarijos gavau kremo dėžutės dydžio būgną, ji laikant už kotelio reikia sukioti rankoje, tada prie šonų prikabinti svareliai daužosi ir skamba. Jei laikau būgnelį prieš šviesą, jo viduje matyti ertmė, kurią gaubia membranos. Kažkoks panašus jausmas ir apie mane - kad esu apgaubta centimetro storio oda, o viduje tik mintys apie tai, ką atsimenu iš anksčiau ir ką dar planuoju nuveikti. Jūra moko klausytis. Iš prigimties buvau linkusi daugiau kalbėti. Privalau išmokti klausytis, jei noriu būti mokytoja. Nelengvas dalykas! Vieni kalba labai garsiai, norisi net kiek palenkti galvą, kad garsas nekristų stačiu kampu į ausis. Užtat kiti - pernelyg tyliai, bet kartu kažkaip oriai, kad, rodosi, nepadoru paprašyti pakartoti.

Martynas Vainilaitis

RASOŠVENTĖ Padvelkia paparčiais Tą naktį vėsa. Žiedais karūnuota Ateina Rasa. Ant vieno žolyno Lakštingala gieda, Ant kito - mėnulis Pavirsta į žiedą.