Iš kur būna tokių gražių žmonių? Kai juos išvystu, nesiliauju kopijuoti. Net jei jie miega ir seilė tįsta, arba kramto makaronus, iškiša liežuvį, o ten, tarkim, pilnas komplektas ką tik patroškintų daržovių. Stebiu juos iš nugaros, kaip eina, dar neužsuk už kampo! - galvoju mintyse. Jie gali užsimauti kepurę, su kuria atrodyčiau kaip atitrūkusi nuo eskadrilės, o gražiam žmogui dar šarmo prideda. Būna dantukai kaip nors keistai suaugę, viena akis, kai juokiasi, labiau prisimerkia. Kas nors būtinai turi būti.
Labai gražūs man atrodo, kurie saikingai juokiasi. Ne tai, kad surūgėliai, bet kur žinai - brač žmogau, čia tai bent papokštavau. Būna dar, kad jautiesi, lyg patirtum amžiną nuotykį. Pavyzdžiui - išeini vienas naktį vasarą ant kelio, šalta blemba, uodai kanda, atrodo, tuoj išlįs koks vėzdas iš krūmo, o išeisi su gražiu žmogum - galvoje užgros subtili foninė muzika, užsinorėsi poetiškai pamoti ranka ir pasakyti ką nors apie gaivią nakties vėsą. Kai gražūs žmonės liūdi, niekaip negaliu suprasti. Ir taip žiūriu į riedančią ašarą, ir kitaip. Baisiausia, kad tai atrodo taip pat gražu. Ar šaka gali būti negraži, arba žemė, arba ežeras ir kiti panašūs dalykai - taigi, kad ne. Todėl tokia kvaila mina ir tupiu kaip vištelė, sekdama vieną po kito kapsinčius dailius lašus į mano ranką, nelygu palangę, kai lynoja.
Labai gražūs man atrodo, kurie saikingai juokiasi. Ne tai, kad surūgėliai, bet kur žinai - brač žmogau, čia tai bent papokštavau. Būna dar, kad jautiesi, lyg patirtum amžiną nuotykį. Pavyzdžiui - išeini vienas naktį vasarą ant kelio, šalta blemba, uodai kanda, atrodo, tuoj išlįs koks vėzdas iš krūmo, o išeisi su gražiu žmogum - galvoje užgros subtili foninė muzika, užsinorėsi poetiškai pamoti ranka ir pasakyti ką nors apie gaivią nakties vėsą. Kai gražūs žmonės liūdi, niekaip negaliu suprasti. Ir taip žiūriu į riedančią ašarą, ir kitaip. Baisiausia, kad tai atrodo taip pat gražu. Ar šaka gali būti negraži, arba žemė, arba ežeras ir kiti panašūs dalykai - taigi, kad ne. Todėl tokia kvaila mina ir tupiu kaip vištelė, sekdama vieną po kito kapsinčius dailius lašus į mano ranką, nelygu palangę, kai lynoja.