Sumaniau čia ką nors šaunaus pašnekėti. Į savo literatūrinį - meninį tinklaraštį, ką nors poetiško ir žavingo. Šiandien buvau Antakalnyje. Iš pradžių volungės gatvėje, po to debesijos, sutikau pušyną gana nejaukų pažiūrėti, kai pasiekiau Sapiegos rūmus jau buvau visa sušalusi ir nusipirkau ne visai skanų kebabą, bet tai sužinojau tik nusipirkusi, o tiksliau ir suvalgiusi. Buvo gera nesedėti prie knygų. Vakar Šidlauskas į feisbuką įmetė juokingą Šopenhauerio ištrauką apie tai, kad viskas, kas yra ne vienatvė yra bjaurastis, skamba rimtai, bet buvo gana juokinga ištrauka.
Būna ateina šaunios mintys į galvą. Man atrodo, kad nemažai paaugau per pusę metų, tik ne aukštyn, nebe aukštyn! Dažnai einu koridorium (jėga, net išmokau rašyt šitą bjaurų žodį) ir randu tartum šviečiančią lentelę su užrašu "komforto vietelė Ievai". Kai tik nustoju kvailai elgtis, manyje atsiranda ir kur batus nusiauti, ir kur paltą pasikabinti, ir kur persirengti džinsus. Dėl to šiandien Antakalnyje žiūrėjau į šaltus tylius namus ir pušyną, kas pasirodo yra kapinės ir galvojau, kodėl ne? Šiaip kai visai, visai, visai užaugsiu, mano gyvenime viskas bus paprasta. Paprasti bus žmonės, mano paprasti namai ir lova, mano darbas, mano mintys, tai ką rašysiu, bus labai paprasta. O kodėl gi ne? Kodėl aš turiu kažką vaidinti prieš kitus, kodėl man reikia kažką apsunkinti? O kodėl? Mano eilutės, ir vaikui aišku, apie medžius, liepą, apie meilę, dienas ir lietutį. Ne lietų, - lietutį. Dėl to, man nederėtų krimstis galvojant, ar kažkam patiks. Man rodos, Dievui patiktų. Lietutis. O kam galvoti sudėtingiau?
Būna ateina šaunios mintys į galvą. Man atrodo, kad nemažai paaugau per pusę metų, tik ne aukštyn, nebe aukštyn! Dažnai einu koridorium (jėga, net išmokau rašyt šitą bjaurų žodį) ir randu tartum šviečiančią lentelę su užrašu "komforto vietelė Ievai". Kai tik nustoju kvailai elgtis, manyje atsiranda ir kur batus nusiauti, ir kur paltą pasikabinti, ir kur persirengti džinsus. Dėl to šiandien Antakalnyje žiūrėjau į šaltus tylius namus ir pušyną, kas pasirodo yra kapinės ir galvojau, kodėl ne? Šiaip kai visai, visai, visai užaugsiu, mano gyvenime viskas bus paprasta. Paprasti bus žmonės, mano paprasti namai ir lova, mano darbas, mano mintys, tai ką rašysiu, bus labai paprasta. O kodėl gi ne? Kodėl aš turiu kažką vaidinti prieš kitus, kodėl man reikia kažką apsunkinti? O kodėl? Mano eilutės, ir vaikui aišku, apie medžius, liepą, apie meilę, dienas ir lietutį. Ne lietų, - lietutį. Dėl to, man nederėtų krimstis galvojant, ar kažkam patiks. Man rodos, Dievui patiktų. Lietutis. O kam galvoti sudėtingiau?