Jau kokį
pusvalandį varčiausi negalėdama užmigti, o juk specialiai pasiėmiau knygą ir
nuėjau miegoti anksčiau. Knyga suveikė – po dešimt puslapių apgraibom išjungiau
šviesą ir tikėjausi kitąsyk prasimerkti tik rytoj 8.00, bet yra kaip yra
– prieš miegą nereikia skaityti gerų knygų, nes suveikia kaip kava.
Šūktelėjau, gal
dar nemiega mama. Labai norėjosi kam nors pasakyti. Šiandien turėjau nuostabią
dieną su vaikais. Jei atvirai, bijau net eiti rytoj į darbą, nes nemanau, kad
pasikartos. Prisimenu visokias smulkmenas ir nežinau,
kaip užrašyti, nes išraiškingiausiai tai matyti veiduose ir širdyse, visokios
smulkmenos, šiandien jų nutiko koks tūkstantis, ir visos jos šaunios.
Kaip užrašyti?
Mažesniųjų kambarys, vos pabudę. Juokiasi visi. Jiems tarpusavyje linksma, man
nepasirodžius, jie kažkaip patys save juokinasi, trepsi ant čiužinių, kas
guguoja, kas pabirais žodžiais komentuoja veiksmą. Matau mažąją L. grįžusią iš
ligos ir taip smagu. Ji šypsosi mane pamačiusi. Jai dabar ypatingas laikas –
išsivadavusi iš varžančių pampersų, ji gražiai parodo savo autonomiją. ,,Aš
pasiprašysiu, kai norėsiu“ – sako graudžiai, kai verčiu ją po miego prisijungti
prie puodeliukininkų eilės. Į vonią įgriūna R. su A. ,,Mes jau nusprendėm ir
atsikėlėm“ – tvirtai pareiškia. Medinės mūsų žaliuzės nenulaiko šviesos.
,,Šviečia saulė“ – kažkam patinka, juk taip reta. „Ir krenta snaigės!“ – na ir sutapk, juk tai dvi geriausiai
mūsų publikos vertinamos oro sąlygos. Kalbamės apie ežerus ir ledą, pasakoju,
kaip jie šąla ir kaip smagu bus ant jų čiaužyti. Publika ant puodukų klausosi
išsižioję – didžioji dauguma dar gyvenime nėra užlipę ant užšalusio ežero, ką kalbėti
apie čiaužymą. Mažoji L. priglaudžia veidą prie mano peties – taip užbaigdama mūsų
pirmą, bet, nujaučiu, ne paskutinį nesutarimą vardan nepriklausomybės.
Apačioje laukiame
dar miegančių. Mūsų jau nemažai, bet kambarys keistai tylus. Vaikai juda
neskubiai, skaitome knygą ,,Dovanų medis“ – rekomenduoju ir tiems, kurie seniai
išmėtė visus savo pieninius. Aš pailsėjusi, man džiugu sulaukti kas vaiką, atkrapštantį
vartų spynelę. V. nepatikliai žiūri, bet pamiršdamas, kad užsispyrė, slenkasi vis
arčiau. Mieloji B. atskuba su trenksmu ir klesteli šalia. Dainuoju dainelę, vėl
ir vėl, pakibindama vaikus, o jie juokiasi. Vėl! prašo. Vėl!
Prisimename, kad žaisdavom skarytę. Idėja vienbalsiai
priimama, vaikai susiorganizuoja kaip budintis būrys: du be žodžių lekia
nežiūrėti, dalis slepias po skara, įtraukdami visas spalvotas kojines, skvernus
ir bet kokius identiteto ženklus į vidų. Keturiese po skara susimeta į vieną
gniužulą – nė šnipšt.
Reikia susitvarkyti prieš einant prie stalo. B. užsiima sunkiąja artilerija: susirinkusi drugelius
– sagtukus, nusisukusi kablioja juos ant styrančių vielučių. Jos net prašyti
nereikia. Užtat yra, ko reikia prašyti, ne kartą ir ne du. Jis labai,
supraskite, labai užsiėmęs – su pieštuku dėlioja kukuliukus ant raudono viesulo.
Atsiranda ir padėjėjų. Padėjėjus greit atkabinu – liekame dviese. Leidžiu
užbaigti paskutinį, na neabejotinai, svarbiausią kukulį, ir jaunasis
impresionistas didžiuodamasis mano pagarbiu santykiu į jo kūrybą
pasišokinėdamas eina valgyti.
Visas mūsų
vakaras – visiškai tikras ir kažkoks švelnus dalyvaujantiems. Galėčiau
prisiminti šias paprastas akimirkas kaip tokio laiko dosjė – kai pamirštu, kad
man gali būt paprasta būti, kad norisi būti kartu, nesinori niekur eiti ar
beeinant kažko laukti.
Spektaklis. Kuris,
na pamatytumėt – iki nukritimo paprastas, bet mes (aktoriai), kaskart elgiamės keistai
(aš įtariu, kad čia gal jaudulys), anapus tos, pusiau ,,kulisus“ dengiančios
skaros. Pasiskirstyti vaidmenis svarbu; savaime suprantama, kas vaidins Naktį; Diena
nepatenkinta, nes jai ne iki galo užsegta; Mėnulis šauniai valdo viešąją
sklaidą – visos kėdės užimtos (visos keturios). Spektaklis praeina vidutiniškai,
tik negaliu nesižavėti, kaip Diena užmigdama teatrališkai sukniumba pasakotojui
į rankas (10/10).
Paukščių balsai. Mažasis ornitologas M. užsimerkęs pasakys,
kur bus gervė, kur garnys (jaučiat rimą). Sėdėjom ant žalio kilimo, ale kiek
priskrida boluondžių… Kūmai susiede, nebaidyk boluondžių – mona bolundeliai jum
nieka nedara! Po to jau mes nuskridom pas jūrinį erelį, trenkė iš tolo žuvimi – šviežiai pagauta, labai reikia, kad
žmonelė greičiau atskristų pasivaišinti, tai klykaujame garsiai, bet jūra baras
dar garsiau. (...) Tie paukščių balsai ir jų istorijos yra viena mėgiamiausių
mano veiklų, nes jomis galiu prisiminti praeitas pamokas. O vaikus – moko klausytis.
Bet jie gan greit pavarsta. Tik ne šiandien. Vartė ir vartė žinyno puslapius:
žūtbūt prisireikė išgirst starta kaip kalba, kažkokia rudagalvė antis, perkūno
oželis... Na žodžiu, net man nusibodo. A. lekia iš paskos – paskaityk dar!
Sakau, skaityki pats, kad nori. Ir skaitė pats. Paukščių žinyną. Mano mama
pasakytų: kažkokie nenormalūs vaikai.
,,Su vaiku reikia kalbėti kaip su sau lygiu žmogumi. Jūs
turite tvirtai žinoti, kad kai kuriais atvejais jis jus pranoksta, pavyzdžiui,
minčių tyrumu. Jeigu jums pavyks tai suprasti, galėsite toliau veikti jau
intuityviai, ir su jumis tikrai bus tas, kuris ir padarys jus laimingus. Kai
miegosite po žvaigždėtu dangum, pasiimkite ir vaiką, pasiguldykite šalia savęs,
tegu pasižiūri į žvaigždes, tik šiukštu nevardinkite jam planetų vardų,
nepostringaukite, kaip jūs suprantate jų kilmę ir paskirtį, nes to nežinote
patys, ir dogmos, esančios jūsų mąstysenoje, tik nutolins vaiką nuo tiesos. Jo
pasąmonė žino tiesą, ir tas žinojimas pats pereis į jo sąmonę. Galite tik
pasakyti, kad jums patinka žiūrėti į spindinčias žvaigždes, ir paklauskite
vaiką, kuri žvaigždė jam patinka labiausiai. Apskritai, itin svarbu vaikui
užduoti klausimus.”
V. Megre ,,Anastasija” (tai skaičiau prieš neužmiegant)