Sudėtinga vaikams paaiškinti, kur aš būnu, kai nebūnu darželyje. Šiandien atėjau iš ryto, nors įprastai - popiet.
- Kodėl tu, Ieva, atėjai iš namų? Kodėl tu atėjai, ne kai mes miegosim?
- Nes man įdomu su jumis nueiti į mišką.
- O kiek laiko tu čia būsi?
- Iki kol jūs užmigsit.
- O kur tu eisi tada, į namus?
- Ne, tada aš eisiu... (galvoju, kaip paaiškinti trimečiams, kas yra skaitykla) ...į tokią mokyklą (mokyklą bandžiau paaiškinti kažkada anksčiau), kur yra daug knygų ir stalų ir aš turiu perskaityti ir išmokti daug žodžių.
- O apie ką tie žodžiai?
- Apie daug dalykų (čia jau meluoju, iš tikrųjų visi jie apie tą patį).
- Tai tu mokaisi muziką? - prieš tai klausęsis, reziumuoja M.
Čia aš šypsausi ir galvoju.
- Ir tai mokausi.
M. mane vis stebina savo išvadomis. Jei aš būnu nenuosekli, jis mane pataiso. Ir suprantu, kad jo akyse mano vaizdas nuoseklesnis, nei tikram gyvenime. Mane džiugina galvoti, kad tai, ko mokau vaikus, jiems yra neatsiejama nuo manęs dalis - tai, ką veikiu net ir jiems nematant (oho!). Bet gal tiesiog džiaugiuosi, išgirdusi tai, ką norėčiau girdėti kasdien, kas būtų įprasta.
O dar mane šiandien nustebino mieloji B. Buvom tryse, kartu ir su guviuoju B., pakviesti iš lauko ,,puoduko reikalų". Ta proga, kad vieni trys sėdėjome niekieno netrukdomi, guvusis B. pasitarė dėl tam tikro skirtumo tarp mergaičių ir berniukų, pasidalino darželyje ir namie sukauptomis žiniomis ir visi tryse vienbalsiai nusprendėme, kad skirtumas akivaizdus. Tai įvyko be jokių juokų, rimtai - lyg mokslininkai patvirtinome iškeltą hipotezę. Hipotezei patvirtinti prireikė susidėlioti ir apibendrinti, kad B. mama yra mergaitė, o tėtis - berniukas, kai kurie darželio vaikai - taip pat mergaitės ar berniukai, ir šioje patalpoje aš ir mieloji B. yra mergaitės, o guvusis B. - berniukas. Tada aš susimąstau.
- O iš kur tu atpažįsti, kad aš ir B. esame mergaitės? Ar iš plaukų? - klausiu.
Tada susimąstė guvusis B.
- Iš plaukų, bet labiau iš nosies, - užtikrintai pasakė.
Aš mintyse juokiuosi. O mieloji B. ima juoktis ne mintyse, taip skaniai ji juokiasi retai:
- Iš nosies, - pakartojo, - juokinga! - (juk tai aš taip mėgstu sakyti - ,,juokinga").
O iš kur kyla juoko suvokimas? Suprantu, kai dabar mūsų vaikai nuolat sako ,,gege" ir tai yra šio mėnesio juokelis top1, bet kaip pas vaikus atsiranda štai tokie spontaniški dalykai, kurie juos taip prajuokina? Kažkaip stebuklinga.
O galiausiai, kad tekstas tikrai būtų neįskaitomai ilgas, parašysiu, apie ką galvojau vakar prieš užmiegant. Per vietinę televiziją baigiau žiūrėti Poterio paskutinę dalį (nors turėjau pažiūrėt tik pradžią ir nors kartą išsimiegot; nors žiūrėjau jau penkitūkstantąjį kartą). Ir pabaigoje ta scena, kur po devyniolikos metų nerealistiškai jaunų Poterių šeima sodina savo pirmaklasį į Hogvartso ekspresą, mojuoja, ilgesingai žvelgia pavymui, suprask - istorija kartojasi iš pradžių, tik be šlykštuko Voldemorto. Tada aš prisimenu pirmąjį filmą, kaip jie trys, juokingai maži, sėdi kupė, su visko tiek ateityje ir (kaip kaskart) man biškį graudu nuo minties, kad dabar jau - praeityje, bet tada pykšt pokšt aplanko suvokimas! Kaip reikia sugrįžti į vaikystę, puikiausią laiką mano gyvenime: juk reikia auginti vaikus. Jei mokinčiau plaukti sraunioj upėj - tai lyg būtų šešeri; jei prilaikyčiau lipant į žydinčią slyvą - aštuoneri; jei rinktume braškes iki nenusiplautų rankos - tai dešimt, jei mokinčiau nebūtinai kopijuoti kitų - tai trylika. Jei užaugčiau darkart su savo vaiku, t.y. būčiau šiek tiek mažoji aš, tik jau jame, tada šiek tiek aš jame vėliau būtų šiek tiek jis savo vaike, o tas vaikas šiek tiek savim savo vaike. Nežinau, ar suprantamai aiškinu. Bet tada aš amžinai būčiau vaiku.
- Kodėl tu, Ieva, atėjai iš namų? Kodėl tu atėjai, ne kai mes miegosim?
- Nes man įdomu su jumis nueiti į mišką.
- O kiek laiko tu čia būsi?
- Iki kol jūs užmigsit.
- O kur tu eisi tada, į namus?
- Ne, tada aš eisiu... (galvoju, kaip paaiškinti trimečiams, kas yra skaitykla) ...į tokią mokyklą (mokyklą bandžiau paaiškinti kažkada anksčiau), kur yra daug knygų ir stalų ir aš turiu perskaityti ir išmokti daug žodžių.
- O apie ką tie žodžiai?
- Apie daug dalykų (čia jau meluoju, iš tikrųjų visi jie apie tą patį).
- Tai tu mokaisi muziką? - prieš tai klausęsis, reziumuoja M.
Čia aš šypsausi ir galvoju.
- Ir tai mokausi.
M. mane vis stebina savo išvadomis. Jei aš būnu nenuosekli, jis mane pataiso. Ir suprantu, kad jo akyse mano vaizdas nuoseklesnis, nei tikram gyvenime. Mane džiugina galvoti, kad tai, ko mokau vaikus, jiems yra neatsiejama nuo manęs dalis - tai, ką veikiu net ir jiems nematant (oho!). Bet gal tiesiog džiaugiuosi, išgirdusi tai, ką norėčiau girdėti kasdien, kas būtų įprasta.
O dar mane šiandien nustebino mieloji B. Buvom tryse, kartu ir su guviuoju B., pakviesti iš lauko ,,puoduko reikalų". Ta proga, kad vieni trys sėdėjome niekieno netrukdomi, guvusis B. pasitarė dėl tam tikro skirtumo tarp mergaičių ir berniukų, pasidalino darželyje ir namie sukauptomis žiniomis ir visi tryse vienbalsiai nusprendėme, kad skirtumas akivaizdus. Tai įvyko be jokių juokų, rimtai - lyg mokslininkai patvirtinome iškeltą hipotezę. Hipotezei patvirtinti prireikė susidėlioti ir apibendrinti, kad B. mama yra mergaitė, o tėtis - berniukas, kai kurie darželio vaikai - taip pat mergaitės ar berniukai, ir šioje patalpoje aš ir mieloji B. yra mergaitės, o guvusis B. - berniukas. Tada aš susimąstau.
- O iš kur tu atpažįsti, kad aš ir B. esame mergaitės? Ar iš plaukų? - klausiu.
Tada susimąstė guvusis B.
- Iš plaukų, bet labiau iš nosies, - užtikrintai pasakė.
Aš mintyse juokiuosi. O mieloji B. ima juoktis ne mintyse, taip skaniai ji juokiasi retai:
- Iš nosies, - pakartojo, - juokinga! - (juk tai aš taip mėgstu sakyti - ,,juokinga").
O iš kur kyla juoko suvokimas? Suprantu, kai dabar mūsų vaikai nuolat sako ,,gege" ir tai yra šio mėnesio juokelis top1, bet kaip pas vaikus atsiranda štai tokie spontaniški dalykai, kurie juos taip prajuokina? Kažkaip stebuklinga.
O galiausiai, kad tekstas tikrai būtų neįskaitomai ilgas, parašysiu, apie ką galvojau vakar prieš užmiegant. Per vietinę televiziją baigiau žiūrėti Poterio paskutinę dalį (nors turėjau pažiūrėt tik pradžią ir nors kartą išsimiegot; nors žiūrėjau jau penkitūkstantąjį kartą). Ir pabaigoje ta scena, kur po devyniolikos metų nerealistiškai jaunų Poterių šeima sodina savo pirmaklasį į Hogvartso ekspresą, mojuoja, ilgesingai žvelgia pavymui, suprask - istorija kartojasi iš pradžių, tik be šlykštuko Voldemorto. Tada aš prisimenu pirmąjį filmą, kaip jie trys, juokingai maži, sėdi kupė, su visko tiek ateityje ir (kaip kaskart) man biškį graudu nuo minties, kad dabar jau - praeityje, bet tada pykšt pokšt aplanko suvokimas! Kaip reikia sugrįžti į vaikystę, puikiausią laiką mano gyvenime: juk reikia auginti vaikus. Jei mokinčiau plaukti sraunioj upėj - tai lyg būtų šešeri; jei prilaikyčiau lipant į žydinčią slyvą - aštuoneri; jei rinktume braškes iki nenusiplautų rankos - tai dešimt, jei mokinčiau nebūtinai kopijuoti kitų - tai trylika. Jei užaugčiau darkart su savo vaiku, t.y. būčiau šiek tiek mažoji aš, tik jau jame, tada šiek tiek aš jame vėliau būtų šiek tiek jis savo vaike, o tas vaikas šiek tiek savim savo vaike. Nežinau, ar suprantamai aiškinu. Bet tada aš amžinai būčiau vaiku.
